Besilaukiančios, laukimas ir mamytės rūpesčiai!

Kai pagalvoji labai ilgas laikas nuo momento kai apsisprendi, kad reikia kumeliuko. Renkiesi eržilą, derini, rūpiniesi. Kergimo "džiaugsmai". Ir visi vienuolika mėnesių laukimo. O noras pas visus vienas: kad kumeliukas būtų sveikas ir mama sveika. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tiek, kad kuo ilgiau lauki, tuo viltys ir svajonės apie kumeliuką didėja ir gražėja. Ir nesvarbu ar kumeliukas "numatytas" gražiai bėgti dailiojo jojimo aištelėje, ar šokti iki dausų konkūrų aikštelėse ar teikti malonumą laisvalaikiu, svarbiausia, kad jis būtų sveikas. Dažniausiai užduodamas klausimas šiuo atveju yra kokius papildus duoti, kad ir kumelė būtų sveika ir stipri, ir kumeliukas sveikas. Deja, nėra vieno recepto visiems. Kiekvienas yra individualus atvejis, tačiau yra bendri principai, kuriuos bandysiu čia apžvelgti.
Ko reikia nėštukėms?
Nors pas mus papildų pasirinkimas ir nėra didelis palyginus su kitomis šalimis, tačiau ir jame galima pasiklysti. Tačiau nereikia pamiršti, jog svarbiausia besilaukiančioms kumelėms geras ir pilnavertis pagrindinis pašaras. Kai kurioms kumelėms gali užtekti geros kokybės šieno, žolės ir druskos laižalo. Mūsų sąlygomis tai nėra lengva padaryti, nes mažai kur tenka matyti geros kokybės šieną, žolė žiemą tik paveikslėliuose, na tik druska turbūt yra mažiausia problema. Tai ką gi daryti? Pirmiausia išsiaiškinkime svarbiausius kumelės ir kumeliuko poreikius, o po to paanalizuosime išeitis iš visų keblumų.
Nėštumo laikotarpiu, kai kurios maistinės medžiagos yra svarbesnės nei kitos. Vieni tokių yra vitaminas E ir selenas. Iš vienos pusės todėl, kad jų poreikis organime nėštumo metu padidėja, iš kitos pusės nemažai Lietuvos vietovių šių elementų trūksta dirvoje, tuo pačiu ir šiene ar žolėje. Taigi kada ir kiek reikia šių medžiagų?
Nors seleno arkliams reikia labai nedidelio kiekio, o perdozavimas yra labai nuodingas, jo trūkumas ir ypač nėštumo metu gali sukelti labai prastas pasėkmes. Kai kuriose vietose dirvožemyje seleno kiekis yra kritiškai mažas, todėl jį būtina duoti papildomai. Selenas veikia tandemu su vitaminu E ir padeda raumenyno ir judamajam apratui. Trūkstant šių elementų nėštumo metu kumeliukai gali gimti, ar vėliau turėti problemu su raumenimis, tai vadinama "Baltoji raumenų liga" arba raumenų distrofija, kuri paveikia raumenis ir širdį. Liga pasireiškia pas jauniklius kaip silpnumas/įsitempimas, ypatingai sunkiais atvejais jauniklis negali net pastovėti. Daugiau į ligas nelysiu, nes tai veterinarų "daržas".
Taigi duoti seleną kaip papildą ar ne? Deja, su selenu nerekomenduočiau žaisti. Kai kur jo yra labai mažai, bet kai kur jo yra. O net nedidelis perdozavimas yra nuodingas ir gali pasireikšti kailio, karčių išlinkimu, kanopų skilinėjimu ar persikreipimu. Kiekvieną kartą sprendžiant duoti ar ne seleną, reikėtų pasitari su veterinaru ir pasidaryti kraujo testą, kuris parodytų ar yra, ar ne seleno trūkumas.
Vitaminas E savo ruožtu yra labai svarbus vitaminas ir dažnai neįvertinamas. Jo nemažai yra žolėje ir gerai išdžiovintame šiene, tačiau laikui bėgant, šieną laikant vitamino E kiekis mažėja, tad pavasariop, kumelingoms kumelės jį naudinga paduoti.
Kalbant apie maistines medžiagas ne mažiau svarbu žinoti kiek jų reikia. Vitamino E dienos norma vidutiniam arkliui yra 1000-2000 IU. Perkant papildus būtina skaityti etiketes ir sudėtinių medžiagų kiekius, nes ant pakuotės nurodytoje dienos normoje gali nebūti reikiamos dozės. Seleno saugus kiekis kinta priklausomai nuo žirgo masės, krūvio ir kitų duomenų. Šiai dienai rekomanduojama norma trūkumui šalinti yra 0,1mg/kg svorio.
Jodas yra kitas elementas, kuriam skiriama nepakankamai dėmesio. Šiais laikais jodo trūkumas reta problema, nes dauguma druskos laižalų turi jodo ir pilnaverčiai papildai dažniausiai turi jodo, tačiau jo perteklius gali sukelti skydliaukės problemų ir sąlygoti prastą raumenų vystymąsi kumeliukams. Jodas labai lengvai perduodamas vaisiui per placentą ir per motinos pieną, todėl jo įsisavinimas yra didelis. Jodo dienos norma neturėtų viršyti 50 g suaugusiam žirgui.
Kadangi papildų yra daug su jodu reikėtų pasitarti su specialistai ruošiantis duoti jo savo augintiniams.
Kalcis ir fosforas - tai labiausiai minimi elementai kalbant ne tik apie kumelingas kumeles ir kumeliukus, bet ir visus arklius, nes šitie elementai, o tikriau jų proporcija, yra labai svarbi teisingam kaulų bei kremzlių sistemos vystymuisi. Tai labai paplitusi tema, tad jos daugiau negilinsim šičia, bet paminėsim kitą duetą, apie kurį mažai kas užsimena, bet jis ne ką mažiau svarbus jungiamųjų audinių formavimuisi ir vaidina didelį vaidmenį kaulų bei sausgyslių elastingumui. Tai varis ir cinkas. Dar 1980-aisiais Ohajo universitete, JAV, tyrimais nustatyta jog šių elementų trūkumas gali sukelti defektus ar net ligas susijusias su kaulų vystymusi bei sausgyslėmis. Perteklius vėlgi nėra gerai. Cinko perteklius (> 1,000 ppm) labai susijęs su ortopedinės ligos jauniems arkliams išsivystymu. Vario rekomenduojama dozė yra 10 mg/kg. Cinko rekomenduojama dozė yra 40 mg/kg. Tačiau cinko ir vario santykis, 6,3 prie 3, yra svarbu todėl, kad jie konkuruoja dėl tų pačių perdavimo mechanizmų, nes cinkas dalyvauja tam tikruose sintetinimo procesuose, kurie suriša varį. Todėl vario trūkumas gali sukelti vario trūkumą, priklausomai nuo jo rezervų kepenyse ir kituose audiniuose.
Baltymai dar viena tema, kuri yra labai svarbi kalbant apie kumeles ir kumeliukus. Baltymai labai svarbūs paskutiniais kumelingumo mėnesiais ir laktacijos periodu. Baltymai vaidina pagrindinį vaidmenį organizmo būklei palaikyti ir pieno kokybėje. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, nereikia persistengti. Vėlyvojo nėtumo periodu (9-11 mėn) baltymų norma yra 9-10% bendrame šieno ir grūdų racione. Laktacijos pradžioje baltymų poreikis išauga iki 12%, o po trijų, keturių mėnesių vėl gryžta į 10% lygį. Nereikia pamiršti jog baltymai randasi ir šiene, todėl norint sužinoti kaip geriausiai subalansuoti ne tik baltymus, bet ir visus mikro, makro elementus, vitaminus bei amino rūgštis reikėtų idealiu atveju daryti šieno tyrimą ir prie to derinti likusią raciono dalį. Tai yra siekiamybė ir reali, tiesiog mes prie to dar taip nepratę ir pasikliaujam savo žiniomis, patirtimi, nuojauta ir kitais gerais dalykais. Tai tik keli dalykai, kuriuos svarbu žinoti prižiūrint kumelingas kumeles. Kaip matome nėra taip paprasta kaip galėtų atrodyti teisingai šerti kumelę ir žinios čia vaidina pagrindinį vaidmenį, todėl specialistų, veterinarų konsultacijos sėkmingiems augintojams būtinos ir rekomenduojamos. Pasaulis nestovi vietoje, informacijos daug ir ji vis atnaujinama, nelengva viską žinoti.
Trumpai apžvelgėm nėštumą, o dabar apžvelkim pasiruošimą kumeliavimuisi ir laktacijai.
Gimimas
Svarbu nepamiršti mėnesį prieš kumeliavimąsi pasirūpinti kumelės dehelmintizacija (vaistukų nuo kirminų padavimu:) ) ir vakcinavimu. Taip užtikrinsite, kad kumeliukas su pirmaisiais priešpienio lašais gaus visas imuninei apsaugai reikalingas medžiagas.
Gamta puikiai padirbėjo ir kumelės paprastai puikiai susitvarko su kumeliavimusi pačios, be žmogaus įsikišimo. Todėl jei viskas eina sklandžiai į procesą nereikėtų kištis ir kumelei trukdyti. Tačiau būna visko. Ir svarbiausia tuo atveju, kai ne viskas vyksta taip kaip reikia, turėti veterinaro telefoną po ranka. Taip, taip, žinau ką galvojate. Kas iš to, kad turiu tą telefoną, jei prisiskambinti vistiek neišeina. Tai ne šito straipsnio tema, tad siūlyčiau dar gerokai prieš kumeliavimąsi, apsiskaičiuoti preliminariai kumeliavimosi laiką ir susitarti su veterinaru, kad jis tuo konkrečiu metu, tą savaitę jums būtų prieinamas. Labai norint - viskas įmanoma.
Kokios gali kilti problemos kumeliavimos metu ir ką tokiu atveju daryti čia neminėsim, nes tai bus vėl koja į veterinarų daržą. Jei kam reikės tos informacijos galėsiu pateikti, bet kol kas paliksim vietos veterinarams pasireikšti, jie labiau nusimano tame.
Iš savo pusės galiu tik parekomenduoti ką reikėtų turėti, kad esant problemai galima būtų greitai reaguoti, o ne imti ieškoti pagalbos jau tada kai jos reikia. Tuomet paprastai jau yra per vėlu. Jei yra problemos kemliavimosi metu yra didelė tikimybė, kad kumelė neturės pakankamai priešpienio, arba visai jo neturės, arba kumeliukas bus silpnas, arba labai mažas. Todėl reikėtų turėti, juolab kai tai prieinama, priešpienio pakaitalą, vitaminų, elektrolitų specialiai kumeliukams, kurie padėtų mažyliui sustiprėti, stipriai viduriuojant atstatyti mineralus, kumeliukų pieno pakaitalo miltelius ar bent jau receptą kaip pasidaryti pakaitalą, jei kumelė negali ar atsisako žindyti atžalą. Priešpienis kumeliukui reikalingas suduoti per pirmąsias gyvenimo valandas, tad tuo metu ieškoti jo tikrai yra per vėlu. Rizika - kumeliuko sveikata ar net gyvybė. Kumelei pagelbėti reikėtų turėti priešuždegiminių vaistų ir žinoti jų naudojimą bei dozes, bent jau tol kol atvyks veterinaras.
Daugiau nesiplėsiu į problemas, nes dauguma atvejų jų nebūna.
Laktacija
Mažylis sveikas, stiprus, puikiai traukia mamos pieną ir jam nieko netrūksta. Klaida, kurią dažnai matau ir pati esu patyrusi, kad jau pirmą ar antrą dieną kumelei yra duodama daug morkų, avižų ar dar ko nors, kas skatintų pieno gamybą. Tai teisinga, bet ne pirmomis dienomis. Kumelė pirmomis dienomis gamina labai mažai pieno, o jo daug ir nereikia. Maksimalų pieno kiekį kumelė duoda penktą ar šeštą savaitę po kumeliavimos. Tad pradėti šerti papildomai pieno kiekiui padidinti nereikėtų nuo pirmosios dienos. Pirmosiomis dienomis galima padidinti šieno kiekį, trečiąją dieną pradėti įvesti grūdus palaipsniui nuo kelių šimtų gramų. Per didelis ir staigus grudų kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimus, dieglius. Svarbiausia pašarą didinti palaipsniui ir iš lėto. Jei kumelė prieš kumeliavimąsi buvo geroje formoje, tai pirmos dienos po kumeliavimos tikrai nebus problema. Didėjant pieno gamybai didėja ir kumelės poreikiai. Jei pašaro yra per mažai ji ima resursus iš savo organizmo pieno gamybai, kad patenkintų kumeliuko poreikius, todėl dažniausiai šiuo periodu ir matau perkūdusias kumeles. Nereikia pulti duoti dešimtim kilogramų avižų, užtikrinkime svarbiausia, kad kumelė ir kumeliukas turėtų sauso pašaro tiek, kiek jiems reikia ir neribokime jų. Grūdai tik priedas maistingosioms medžiagoms ir vitaminams pridėti. Būkim išmintingi. Kuo geresnis pašaras, tuo daugiau vitaminų, mineralų, tuo pienas geresnis, tuo ir kumeliukas sveikesnis. Ir nėra normalu kyšantys kumelės šonkauliai ar kumeliukas perkūdęs. Tai yra pašaro ir maistingųjų medžiagų poreikių trūkumas. Juk kai matom itin liesą moterį su perkūdusiu vaiku, nemanome kad tai yra normalu. Tai nėra normalu. Gera kondicija yra normalu. Perkūdimas ir nutukimas - nėra normalu!
Negaliu pateikti universalių receptų, bet esmines įžvalgas galiu pasistengti. Kiekviena kumelė ir kiekvienas kumeliukas yra unikalus ir nusipelnė būti gerai prižiūrimi nepaisant to mes žinome apie tai ar ne.
Kol kas tiek. Klauskite, rašykite kas įdomu, kas neįdomu, kas teisinga, o gal ne, kokios jūsų patirtys ir bandykim ieškoti paprastų kelių, kad sudėtingų ir nepataisomų situacijų būtų mažiau.
SigitaV

Ką pasakytų apie savo "namus"? II

Kur mes baigėm? A, bandžiau pažvelgti į žirgo namus jo akimis. Situacijų būna visokių ir kasdien vis kitokių. Esmė tik nesikeičia. Laikomi žirgeliai dažniausiai toli gražu ne taip, kaip jie turėtų ar mes galėtumėm, ir ne taip kaip jie to nusipleno, ir net ne taip kaip norėtumėm, kad mus laikytų jei kitoje reinkarnacijoje kartais nusileistumėm į jų kailį. Klausti kodėl šioje vietoje nematau prasmės. Atsakymų daug ir nei vienas nieko nesprendžia.
Pažiūrėkim į žirgo "namų" problemą dar ir iš psichinės/psichologinės pusės. Bandos gyvūnui, gyventi atskirtam - ypač traumuojanti situacija. Laisvei gimusiam gyventi keliuose kvadratuose - taip pat traumuojanti situacija. Kokios to pasėkmės? Aš apie jas girdžiu pernelyg dažnai, tik problema, kad apie net prabilti bijai, nes tada ne žirgas bus kaltas, o šeimininkas, o to girdėti niekas nenori, nes reikės keistis. Štai tik keletas jų: nesuvaldomas, kandžiojasi, "sprogsta" po balnu, "nešiojasi", traumuojasi garde (dažniausiai kojas), nes treniruojasi jame ir t.t. ir pan. Kita vertus kaip šauksi taip atsilieps. O kartais užtenka pakeisti labai nedaug, gal tik padaryti kitus žirgus geriau matomus, suteikti galimybe bendrauti garduose, išleisti nors kelioms valandoms per dieną, nors ir į mažą aptvarą, bet reguliarai. Tai stipriai įtakoja pozityva žirgo psichikoje.
Pažiūrėkim į tą pačią problemą per sveikatos prizmę. Kaip vystosi arklio raumenys, sausgyslės, judamasis apratas? Kaip vėdinasi plaučiai ir stiprinasi imunitetas? Manau atsakymai į šiuos klausimus yra aiškūs: judant ir judant daug ir intensyviai.
Kodėl mūsuose tiek daug problemų su sausgyslėmis, sąnariais, kanopomis ir pan. Be kitų problemų, tokių kaip šėrimas, treniravimas, ši minimalaus judėjimo problema yra tikrai ne paskutinėje vietoje. Žirgas stovi visą dieną garde. Po to mes ji "išsitraukiam" iš gardo, (šis žargonas labai paplitęs, bent jau mūsų krašte ir manau, kad labai tinkamai atspindi tikrąją situaciją, po tiek stovėjimo sustingusį jį tikrai reikia traukti iš savo namų) ir kadangi esam po darbų arba dar daug jų turime prieš akis, tai greitai greitai, penkios minutės apšilimo, riščia, zovada .... Skirtingai nei žmogaus, arklio sąnariai nėra nuolat sąnariniame skystyje ir jis randasi bei daugėja jam palaipsniui vis daugiau judant, štai kodėl sąnarių problemų tiek daug. Sausgyslės treniruojamos palaipsniniam krūvyje, bet ne smūginiuose patempimuose. Raumenys kaip žinia randasi nuo nuolatinio, pastovaus teisingo krūvio. Toliau į šitą temą nelysime giliau, paliksime erdvės specialistams. Plaučiai, vargšai plaučiai, maža to, kad nevėdintose patalpose, tai dar ir darbo metu normaliai neišsivėdina. Kažin kodėl Lietuvoje, tiek daug plaučių problemų turinčių žirgų? Tai čia labai paprastai ir trumpai, o jei gilintis į tai kokia žala daroma, tai plaukai šiaušiasi.
Ar visada laikyti žirgą garde yra blogai? Gal ir ne, jei pamastysim apie tai, kad prie tam tikrų traumų judesio minimizavimas yra būtinas. Apie tai gali spręsti veterinaras kartu su savininku. Tam tikrų charakterių žirgams tai ypač sunku, kitiems kiek lengviau, bet visiems nesveika viena ar kita prasme. Tad šis laikas, kai tikrai būtina tai daryti turėtų būti žirgui kiek įmanoma mažiau stresą keliantis prie to, kad tai jau yra trauma, o jei dar traumuosim uždarydami "kaliūzėje" tai gerai problemos neišspręsim. Yra įvairiausių būdų, kaip tokį laikotarpį garde galima arkliukui praskaidrinti, tereikia pasitelkti vaizduotę. Svarbiausia matyt yra nepalikti ten jo vieno, dvidešimt keturioms valandoms su savo problemomis, nes po to kai išgydisim fizinę traumą, gali tekti ilgai gydyti psichines traumas, kurios gydomos sunkiau ir ilgiau.
Gal ir pasikartosiu: arkliai blogi, pikti, agresyvūs negimsta. Juos padarome tokiais, per savo neišmanymą.
Na, bet nėra viskas taip blogai. Viskas pataisoma. Džiugu, kad yra vietų kur gali ramiai palikti savo augintinį ir žinai, kad juo bus pasirūpinta, džiugu, kad ir šie mano pasirašinėjimai jau rado pritarimą, vadinasi viskas tik į gera ir mūsų, taip mąstančių tik daugėja. Kas svarbiausia, arkliai niekada nelieka nedėkingi.
Iki
SigitaV

Ką pasakytų apie savo "namus"?

"Mano namai - mano tvirtovė". Taip yra todėl matyt jog namuose mes saugūs. Ką pasakytų arkliukas, stovintis viename iš 99% Lietuvos žirgynų, kelių kvadratinių metrų "name", greičiau tvirtovėje?

Kai man kyla klausimas dėl bet ko, kas susiję su arkliais, aš pirmiausia stengiuosi nusikelti į prerijas. Kodėl prerijas? Man taip lengviau įsivaizduoti naatūralią arklio gyvenimo aplinką, gyvenimo būdą ir sąlygas, kurios užtikrina jo gerą sveikatą bei gerbūvį.
Tada grįžtu prie dabartinių sąlygų ir keli kvadratai prieš prerijų neaprėpiamus plotus atrodo klaikiai. Taip, bet tai tik iš pradžių. Po to žmogus pripranti ir tai net atrodo "normalu", juk visi taip laiko, juk visi taip daro. O kodel?
Manau todėl, kad mes neturim prerijų. Jei turtingesnis arklių augintojas turi kelis hektarus aptvertos pievos tai jau yra labai daug. O jei dar jis leidžia tiems arkliams ten ganytis, vasarą, tai jau iš viso rojus.
O jei hektraų turi, bet neleidžia, neva sportiniams žirgams negalima? Kodėl? Todėl, kad gali susižeisti ar pan? Man tai skamba daugiau kaip pasiteisinimas sau, siekiant nematyti tikrųjų priežąsčių. Pažiūrėkim į tai kitu kampu. Kodėl susižeidžia arkliai išleisti į kelis arus aptvertą plotą? Gal dėl to, kad ten per mažai vietos? O gal tos vietos gruntas yra netinkamas? O gal dėl to, kad išleidžiami jie pernelyg retai ir iš tos laimės, kad gali būti savimi praranda savitvardą? Taip dažnai nutinka ir su žmonėmis, kurie išeina iš ligoninės ar kalėjimo ilgiau ten pabuvę. Juk sportinis žirgas pirmiausia visgi yra žirgas, o tik po to sportinis, nes tai tikslas kurį nustatėme jam mes, o ne jis pats. O jis žino tik tiek, kad jis yra žirgas, su keturiomis kojomis, kuriam lemta lakstyti, ėsti žolę, žaisti ir mėgautis laisve, kuri kartas nuo karto gali būti pertraukta norint įtikti žmogui ir jo poreikiams.
Suprantama, ne visi turi sąlygas, daro ką gali. Blogiau yra kai gali, bet nedaro. Bet lai lieka tai kiekvieno sąžinei.
Pažiūrėkim į tai iš mitybos pusės. Kas vyksta, kai žmogus mažai juda o valgo daug? Manau atsakinėti nereikia. Anksčiau ar vėliau prasideda virškinimo problemos, nutukimas, stuburo problemos ir pan. Kodėl mes galvojame, kad kitaip yra su arkliais? Tam kam prigimtis davė judėti, negali nejudėti. Sakysite, bet jis juda, 1-2 val. per diena. Ratu, su nuleista galva, įsitempęs ir pan.? Na tai labiau atitinka sunkumų kilnojimą be apšilimo, o ne pasivaikščiojimą gamtoje. Pabandykime bent įsivaizduoti arklio gyvenimą žmogaus kailyje.
Atsikėlė žmogelis savo kelių kvadratų, šlapiam, nes pamiršo išvalyti, guolyje. Lango taip pat neatidarė, nes gi šalta, žiema juk. Pamiršo, kad nėra blogo oro, tik blogi rūbai. Nosį riečia taip, kad net galva svaigsta. Durys uždarytos. Laukia, gal kas ateis, atneš bent valgyti. Gal ir gerai, guodžia save, nereikia rūpintis ką ir kiek valgysi, viską nusprendžia už mane. Pasiražo. Ražymuisi irgi yra ribos, kojos ne ištiesi kiek nori, nes vietos nėra. Pavalgė, ką davė ir kiek. Norėjosi daugiau, bet...
Stovi toliau. Žiūri. Vėl stovi. Dar stovi. Jau stovi pusę dienos. Dar liko stovėti kelias valandas, tada jau pajudėsiu. Pietų tiek nedaug davė, hm matyt krizė... Pagaliau, girdi pažįstamus žingsnius. Jau, jau tuoj. Grįžo po treniruotės. O kodėl taip trumpai, aš tik apšilau... Aš tik pradėjau ... Nesuprantu. Matyt taip reikia...
Pratęsimas vėliau:)
...
SigitaV

Riebalai žirgo racione: Kodėl? Kam? ir Kaip?

Riebalai žirgo racione: Kodėl? Kam? ir Kaip?

Nuo 90- tųjų pradžios kilęs šurmulys dėl riebalų žmonių mityboje neaplenkė ir žirgų. Kai tuo tarpu mes, žmonės, esame skatinami riebalų atsisakyti, tai žirgams, ir ypač intensyviai sportuojantiems, riebalai yra puikus raciono papildas, kurio kiekius rekomenduojama didinti, nuo įprasto šlakelio linų sėmenų aliejaus tam, kad kailis blizgėtų iki solidžių dozių tiem, kam reikalingas didelis energijos kiekis.

Kai žmonių racione riebalai per dieną dažnai sudaro daugiau nei 30 g rekomenduojamos dietologų normos, tai žirgų racionas iš prigimties yra visiškai neturintis riebalų. Tradiciškai arklių racione, akivaizdžiu ir "natūraliu" energijos šaltiniu yra laikomi angliavandeniai, riebalai pradėti tokiu laikyti tik labai neseniai, prieš nepilnus 20 metų. Tai nereiškia, kad pasaulis eina link to, jog žmonės taps žolėdžiai, o arkliai mėsėdžiai. Tai tik reiškia, kad į žirgų racioną labai naudinga įtraukti augalinės kilmės riebalus. Kas kaip ir kodėl tuoj išsiaiškinsim.

Kodėl reikia šerti riebalus?

Bet kokia žirgo dieta, kurioje be tradicinio 2% - 3,5% šieno bei grudų davinio, yra papildomai šeriama reibalų - gali būti laikoma padidintos energijos riebalų dieta. Tokia dieta, turint galvoje energijos kiekį didelį krūvį laikantiems žirgams, turi keletą privalumų:

1. Gramas prie gramo reibalai suteikia 2,5 karto daugiau energijos, nei angliavandeniai ar baltymai, tradiciškai gaunami per grūdus, tokius kaip avižos, kukurūzai ar miežiai.

2. Nepaisant to fakto, kad žirgų virškinimo sitema nėra evoliuciškai pritaikyta virškinti riebalus, tačiau išsamūs tyrimai rodo, kad net iki 20% riebalų bendrame racione žirgo organizmas lengvai įsisavina.

3. Tyrimai rodo, kad energija gaunama iš riebalų nedidina šilumos kiekio pagaminamo organizmo taip, kaip tai sąlygoja angliavandeniai. To pasekoje žirgas šią energiją geriau naudoja fiziniam krūviui nei šilumai palaikyti ar išprakaituoja.

4. Riebalai nedidina rūgštingumo žarnyne, todėl išvengiama problemų, kurias kelia angliavandeniai ir baltymai, kurių dideli kiekiai didina rūgštingumą virškinimo trakte.

Nevarginsime Jūsų moksline terminologija, bet reziumuojant privalumus pasakysime tiek, kad Amerikoje atlikti tyrimai parodė, kad arkliai, kurių racione buvo 15% sojų aliejaus parodė daug geresnius sportinius rezultatus, nei tie, kurie buvo šeriami dideliais krakmolo kiekiais (40%) ar baltymais (25%). Šie rezultatai pasitvirtino tiek lentynių trasoje, tiek ir mažesniems krūviams bei ištvermei.

Ko reikėtų nepamiršti?

Visa šita informacija tikrai nereiškia, kad riebalai yra tas stebūklingas ingredientas, kuris išspręs visas mūsų žirgelių problemas. Tikrai ne. Kas liečia riebalus, žirgo organizmas turi "išmokti" įsisavinti juos. Tai nereiškia, jog padavę aliejaus prieš dieną, kitą dieną jau matysime rezultatus. Juolab, kad kaip ir kiekvieną nauja igredientą žirgo dietoje jį reikia įvedinėti pradedant nuo labai mažų kiekių. Tam, kad ląstelė imtų riebalus naudoti, kaip energijos šaltinį reikia ne vienos savaitės ir tam tikrų sąlygų. Jei norime, kad žirgas riebalus naudotų kaip energiją, o ne svoriui auginti, reikia pamažu didinti riebalų kiekį racione, pradedant nuo šlakelio ir reikalaujant iš žirgo atitinkamo krūvio, kad sistema dirbtų ne perkrovos režimu, bet ant ribos ir ieškotų naujų energijos šaltinių. Šis procesas gali užtrukti net iki 6 savaičių, tačiau tinkamai šeriant ir prižiūrint tai gali palengviti gyvenimą tiek žirgui, tiek ir jo prižiūrėtojams. Nereikia manyti ir taip, jog sėkmingai įvedus riebalus į racioną, galima bus atsisakyti grūdų. Tik ne sportiniams, didelius krūvius gaunantiems žirgams. Baltymai ir riebalai maitina skirtingas sistemas, ir baltymai yra reikalingi žirgo organizmui.

Kiek riebalų duoti? Riebalų kiekis, kaip ir bendras pašaro kiekis priklauso nuo to, kiek krūvio gauna žirgas. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus kiekius, tačiau protingumo principas čia turbūt svarbiausias. Itin didelius krūvius gaunantys žirgai, tai lenktyniniai pastoviam krūvyje, ištvermės žirgai dalyvaujantys varžybose, trikovės aukštesnių lygių žirgai, gali gauti apie 10% (pagal svorį) bendro dienos davinio. Kiti, mažesnį krūvį gaunantys žirgai neturėtų būti šeriami daugiau nei 6 - 8% bendro dienos davinio.

Papildomi privalumai:

1. Aliejai, augaliniai riebalai, turi "šalutinį" poveikį. Nuo jų žirgų kailis ima blizgėti, atrodo sveikas.

2. Riebalai gali gerai pasitarnauti tiems, kurie sunkiai laiko svorį, greitai kūsta, žinoma jei kiti sveikatos faktoriai yra normoje.

3. Išsekusius arklius lengviau atšerti nebijant virškinimo sistemos sutrikimu naudojant riebalus.

4. Seniems žirgams aliejai taip pat gali būti labai į naudą, kai su amžiumi jų dantys nebepajėgia pasitarnauti geram kramtymui bei virškinimo sistema jau yra susidėvėjusi, ir jie ima sparčiai mesti svorį.

5. Motininėms kumelėms riebalai taip pat labai į naudą. Atlikti tyrimai rodo, kad duodant riebalus porą mėnesių prieš kergimą yra tikimybė, kad kumelingumo periodas bus stabilesnis ir lengvesnis, taip pat tai gali sumažinti laktacijos periodo stresą, bei pienas tokios kumelės bus riebesnis, ko rezultate tiek kumelė tiek ir kumeliukas geriau ir greičiau įgauna gerą formą.

Kaip šerti riebalus?

Yra nemažai rūšių riebalų šaltinių, tai dauguma augalinės kilmės šaltai spausti aliejai. Tačiau riebalai skirti raguočiams ar kitiems galvijams, arkliams geriausiu atveju netinka, blogiausiu - gali būti nuodingi. Reikia paminėti, kad arkliai gali įsisavinti netgi gyvulinės kilmės riebalus, tokius kaip taukai, tačiau jie retai naudojami arkliams dėl keliu priežąsčių: pirmiausiai tai, kad kambario temperatūroje taukai yra kietos formos ir juos reikia šildyti, kad galėtum sumaišyti su grūdais, o antra tai jie turi specifinį kvapą ir pabandykite sušerti arkliui kiaulės taukų ir jie jums paaiškins, kad nepaisant nieko jie yra žolėdžiai. Augalinės kilmės populiariausi yra kukurūzų, linų sėmenų bei sojų aliejai. Aliejus nesunku pridėti į grūdinį pašarą, tačiau reikia nepamiršti, kad kaip ir bet kokį kitą naują pašaro ingredientą, riebalus reikia įvesti pradedant nuo labai mažų dozių per ne mažiau nei tris savaites.

Yra ir kitų priedų, kurių sudėtyje yra daug riebalų ir kurie yra ganėtinai populiarūs kitose šalyse. Pirmaujantis produktas šioje srityje yra ryžių išspaudos. Jose yra apie 22% riebalų. Sojų pupelių gaminiai taip turi daug riebalų ir dėl to, kad jie turtingi dar ir baltymais labai tinka jauniems augantiems organizmams.

Patraukliausia ir patogiausia turbūt būtu šerti pilnaverčiais pašarais, kuriuose yra riebalų, tik reikėtų pasirinkti reikiamą jrūšį pagal sudėtinių dalių kiekį.

Visai nesvarbu kurią rūšį ar būdą pasirinksite riebalų atžvilgiu, tačiau turite žiūrėti, kad bendra žirgo dieta būtų subalansuota: maisto kiekis ir pobūdis turi atitikti žirgo amžių, krūvį, sveikatos būklę ir pan. Jei didinsite riebalų kiekį racione bei mažinsite grūdinius pašarus, gali imti trūkti vitaminų ir mineralų. Labai svarbu keičiant racioną konsultuotis su specialistais. Saugiausia darant tai pačiam naudoti subalansuotus pilnaverčius kokybiškus pašarus.

Būkite sveiki ir laimingi!

SigitaV

Jei žirgas galėtų kalbėti

Jei žirgas galėtų kalbėtis, jis pasakytų, kad kai kurie žmonės net savo buvimu šalia gali išvaryti juos iš proto. Paskytų ir tai, kad jie nesupranta 90% to, ką su jais bando padaryti 95% su jais dirbančių žmonių. O kodėl kažkas galvoja, kad turi teisę nuspręsti kam vienas ar kitas žirgas yra tinkamas ar ką jis turi daryti. Taip mes žmonės taip galvojam. Ar taip galvoja jie, arkliai?

Arkliai ar žirgai? Amžina diskusija tarp žirgų mylėtojų ir ne. O koks skirtumas? Mano galva tik žodinis. Arklys nė kiek nežemina sportinio ar bet kokio kito žirgo, tai tik dar vienas žodis nusakantis gyvūno rūšį. Dauguma skirsto, jog arklys tai jau darbinis ir "prastas". Tuo tarpu žirgas gi, kilnus, grąžus ir visoks koks kitoks arklys. Susitarkim tai: įvairovei naudokim abu žodžius, nes mano supratimu visi arkliai ir žirgai vienodai taurūs, išmintingi ir verti didžiausios žmogaus pagarbos. Žirgai negimsta blogi, jie tokie tampa...