Važiuodama namo po vieno iš vizitų žirgyne, kuriame jau senokai lankiausi, pagalvojau: dar niekada taip nesmirdėjau grįždama iš žirgyno. Tik įėjus ten, kur gyvena mūsų mylimi - tik neretai kyla klausimas, kokia ta meilė - žirgai apniko lengva klaustrofobija nuo tamsos, visiško deguonies trūkumo ir kvapų: tvankios amoniako ir nešvaros mišinio smarvės. Durys lyg ir atviros, bet tik viena pusė - neduokdie, kad per daug oro nepapultų. Kaip ten kvėpuoja arkliai su savo milžiniškais plaučiais, kuriems reikia didžiulio kiekio gryno oro, sunku suvokti.
Šalia žirgų laikomas supuvęs, supelijęs šienainis ir šienas. Pagalvojau - gerai, kad laikomas, o ne šeriamas.
Mes, žmonės, kvapais ne tik mėgaujamės - tam net visa parfumerijos pramonė sukurta, bet ir gydomės aromaterapija. Kodėl tuos mylimus arklius taip kankiname smarvėje? Kilo mintis šeimininkams padovanoti kvepalų amoniako pagrindu...su meile, žinoma.
Galvojau, kad prie to jau buvo galima priprasti per daugiau nei dešimtį metų, bet kaskart susidūrus su tokiais dalykais sutraukia skrandį, gerklėje sukyla gumulas ir nueina šiurpas, o širdį suspaudžia gailestis. Viltis yra, nes šiandien supratau, kad prie to priprasti neįmanoma net ir per visą gyvenimą, tad, manau viskas pasikeis. Geriau ankščiau nei vėliau ....
