Keičiam namus

Pasaulis nestovi vietoje ir viskas tobulėja. Kadangi planuoju sistemingai ir nuolatos dalintis informacija apie žirgų mitybą, priežiūrą ir visus laikymo aspektus, taigi keliamės į naują platformą. Visus straipsnius perkelėm iš čia į naujają platformą, tad junkitės prie naujojo blog'o ir bendraukim.


Naujasis blog'o adresas yra: http://blog.baltichorse.lt/


Taip pat norėčiau turėti ir patirčių skyrelį, tad labai laukiam jūsų patirčių ir problemų, kad galėtumėm pasidalinti informacija su visais.


Iki greitų susitikimų.


p.s. Užsiminsiu, kad sekanti tema nusimato apie taip daug kalbamą, bet paviršutiniškai suvokiamą Ca ir P santykį.

Arklių šėrimo mitai ir faktai

Dažnai stebina, kiek žmonių nesupranta esminių žirgų šėrimo principų!

Daugybė žmonių sugeba diagnozuoti patemtą sausgyslę iš kelių žingsnių, patarti kaip pagerinti kojų keitimo elementą, ar kaip geriau peršokti kliūčių sistemą. Tačiau, stebina tai, kiek yra žmonių, kurie nesupranta esminių arklio šėrimo principų. Mes tenkinamės mitais ir klaidingomis nuomonėmis, kurios atėjo dar iš mūsų senelių laikų, šeriame arklius taip, kaip šeria kaimynas, ar ...kaip šeria šalia esančiame žirgyne. To rezultatas – didžioji dalis žirgų yra šeriami laikantis nesuprantamų tradicijų, o ne remiantis objektyviais moksliniais faktais ir sveika nuovoka. Todėl bendras žirgų sveikatos rodiklis Lietuvoje yra geriausiu atveju tik patenkinamas.

Tačiau arklių šėrimas nėra aukštoji matematika. Tai paprastas, suprantamas dalykas, jei tik turi norą suprasti ir išbandyti. Laikas būtų sudaužyti bent keletą mitų, susijusių su šėrimu, remiantis solidžiais moksliniais faktais. Jais remiantis galima susitvarkyti savo šėrimo programas gana paprastai.

Mitas # 1: Arkliams reikia grūdų.

Faktas: Žirgai tūkstančius metų buvo žolėdžiai ir žolė (šienas ar ganyklos) vis dar yra jų mitybos pagrindas. Arklio virškinimo sistema yra prisitaikiusi virškinti kietus, sugromuliuotus augalus ir pasisavinti iš jų visą maistinę energiją. Labai daug arklių puikiai gyvena misdami vien tik žole ar šienu. Jei Jūsų žirgas nebeauga ir dirba labai lengvą darbą, lengvai laiko svorį, yra sveikas ir šiaip jį galima būtų pavadinti ganyklų gyventoju, jam jokių grūdų nereikia!

Taigi, o kam tada reikalingi grūdai? Jie suteikia koncentruotos energijos, angliavandenių pavidalu, kurių kai kuriems žirgams reikia, jeigu jie gauna didesnį fizinį krūvį, nei jis būtų paprastai gyvenant laukuose. Dalyvaujantys varžybose, lenktyniniai žirgai, kumelingos ir maitinančios kumelės yra tos arklių grupės, kurioms reikalinga papildoma maistinė energija iš grūdų, tam, kad patenkintų padidintą energijos poreikį. Bet, kadangi arklio virškinimo sistema yra prastai prisitaikiusi virškinti didelius kiekius angliavandenių, yra labai plona riba, kiek grūdų galima šerti per kartą nerizikuojant sukelti pavojingų pasekmių, tokių kaip diegliai ar laminitas (kanopų reumatas). Pagrindinė taisyklė yra ta, kad arklys per dieną turi suvalgyti pašaro nuo 1,5 iki 3 procentų savo svorio ir ne mažiau kaip pusė to pašaro turi sudaryti žoliniai pašarai pagal svorį.

Mitas # 2: Didelį krūvį gaunantis žirgas turi gauti didesnius kiekius baltymų. (arba kitaip - didinant krūvį reikia didinti baltymų kiekį).

Faktas: Trumpai tariant, baltymus arklio organizmas gali naudoti kaip energijos šaltinį, tačiau tai labai prastas būdas gaminti energijai, kurios reikia darbui. Molekuliniam lygmenyje baltymai negamina daug energijos ir arklio organizmas turi įdėti daug pastangų (chemine prasme), kad ją pasisavintų. Angliavandeniai ir riebalai yra daug geresni energijos šaltiniai nei baltymai, daug daugiau energijos turintys ir lengviau skaidomi bei pasisavinami tam tikslui.

Nepaisant to, baltymai turi savo svarbią vietą mityboje: jie aprūpina organizmą amino rūgštimis, „statomąja medžiaga“ raumenų, kaulų, sausgyslių ir kitų organizmo struktūrų statymui ir atnaujinimui. Jauniems, augantiems arkliams ir tiems, kurie naudojami veisimui, reikia daugiau baltymų, nes jie „stato“ naujus audinius. Tačiau suaugusiems arkliams, nenaudojamiems veisimui, reikia tik 8-11 procentų žalių baltymų visame racione tam, kad, esant reikalui, organizmas turėtų amino rūgščių tam tikrų audinių atstatymui. Iš tikrųjų baltymų kiekio poreikis nedidėja, didėjant darbo krūviui, todėl nereikėtų didinant krūvį pereiti prie pašarų turinčių didesnį baltymų kiekį.

Mitas # 3: Kukurūzai, avižos, miežiai, miusliai (pašarų mišiniai) duoda per daug energijos ir arkliai tampa „karšti“.

Faktas: dažnai įvairūs pašarai būna kaltinami tuom, kad nuo jų arkliai pasidaro per daug energingi, sprogstantys ir nevaldomi, panašiai, kaip cukrus dažnai nepagrįstai kaltinamas dėl vaikų hiper-aktyvumo. Kitaip tariant, tai arkliai natūraliai nori išdeginti perteklinę energiją, todėl jei su pašaru jos gauna daugiau nei reikalauja duodamas krūvis, jie ima „lipti sienomis“. Tiesa ir tai, kad arklys geroje formoje tiesiog gerai jaučiasi ir jo energingumo lygis gali padidėti. Nežiūrint į tai, nei viena pašaro rūšis nėra dėl to atsakinga. Problema pašaro kiekyje.

Tam tikros grūdų ar pašarų rūšys galėjo užsitarnauti „karšto“ pašaro reputaciją todėl, kad tas pats kiekis mažesnės energijos pašaro yra pakeičiamas analogišku kiekiu didesnės energijos pašaro. Kukurūzai ir miežiai, kurie turi pluoštinį lukštą, turi daugiau koncentruotos energijos nei avižos, kurios neturi tokio lukšto. Taigi jei duodate vieną šėrimo normą (kas tai bebūtų, samtelis, indelis ar kitokia talpa) avižų ir ją pakeičiate ta pačia šėrimo norma kukurūzų, tai ir sukelia problemą. Taip pat, jei duodate įprastą normą vienos rūšies kombinuoto ar pilnaverčio pašaro ir po to pakeičiate į tokią pačią normą kito pašaro, kuris turi daugiau koncentruotos energijos, natūralu, kad kils problemų. Todėl ir yra labai svarbu šerti pagal svorį, o ne pagal kiekį. Sverkite avižas ir pamatysite, kad skirtingų rūšių grūdai turi skirtingą svorį. Šerkite atsvertus pašarus ir nesusidursite su situacija kai jūsų žirgui ima atrodyti, kad jis pegasas ir jis turi skraidyti.

Melasa taip pat nepelnytai dažnai gauna prastą reputaciją. Vidutiniškai melasos kiekis kombinuotuose ar pilnaverčiuose pašaruose (miusliuose ar granulėse) sudaro 1 ar 2 procentus viso kiekio ir vargu ar gali sukelti „hiper aktyvumo“ priepuolius arkliui dėl cukraus pertekliaus. Jei pradėjus šerti paruoštais pašarais arklys pasidaro per daug energingas, tai jis greičiau nėra pratęs prie didesnio kiekio koncentruotų angliavandenių, nei tai blogas pašaras.

Mitas #4: Kai šeri pilnaverčiu koncentruotu pašaru, nereikia šerti šienu.

 Faktas: Ką gi, kartais taip. Pilnaverčio pašaro apibrėžimas gali reikšti labai skirtingus dalykus priklausomai nuo gamintojo. Kartais pilnaverčiu pašaru vadinamas grūdų mišinys, kartais grūdų ir žolės (smulkintos, granuliuotos ar kitokios) mišinys ir jis būna skirtas visapusiškam žirgo šėrimui. Vis dėlto geriausia yra kai arklys ėda ilgastiebią žolę ar šieną kombinuojant juos su grūdais. Taip yra dėl dviejų priežasčių:

1. Tai užtikriną gerą virškinimo sistemos darbą ir sveikatą.
2. Tai patenkina nuolatinio maitinimosi ir kramtymo poreikį, kuris per tūkstančius metų yra neatsiejama arklio gyvenimo būdo dalis.

Nepaisant to, yra situacijų kai žirgai negali maitintis šienu. Dažniausiai taip atsitinka esant didelėms alerginėms reakcijoms. Tokiais atvejais galima rasti pakaitalų ir geriausia būtų ieškoti kuo artimesnių natūraliai žolės struktūrai pilnaverčių pašarų, tokių kaip šienainis, smulkinta žolė ir pan. Tokia dieta reikalauja ypatingo atidumo ir atsargumo dėl kitų priežasčių. Daugeliui yra žinoma situacija, kad kai arklio racione per mažai šieno jis ima panašėti labiau į bebrą nei į arklį, nes ima graužti visus įmanomus medinius paviršius garde, aptvaruose ir visur kur tik pasiekia.

Mitas #5: Kartas nuo karto paduoti kvietinių sėlenų yra sveika arklio virškinimui.

Faktas: Kvietinės sėlenos arkliui yra panašiai kaip žmogui degalinės dešrainis. Tai prastas maistas. Taip, jiems patinka šis pašaras, bet jis nėra geras. Pirmiausia, kaip ląstelienos šaltinis jis nėra lengvai virškinamas. Antra, kvietinės sėlenos turi 13 kartų daugiau fosforo nei kalcio, kas sąlygoja disbalansą, kuris galiausiai paveiks arklio kaulų struktūrą. Trečia, sėlenų virškinimo privalumai ir nauda, tiesą sakant, neegzistuoja. Arkliai yra labai jautrūs staigiam jų pašarų pasikeitimui, todėl šerti bet ką „kartas nuo karto“ nėra sveika. Galbūt tai nesukels didelių problemų, bet geriau būtų keisti brinkintas sėlenas į cukrinių runkelių išspaudas ar kitus ląstelienos praturtintus šaltinius. Jei šeriate sėlenas kasdien, stenkitės neviršyti 10 procentų bendro davinio. Venkite sėlenų jauniems ar augantiems arkliams, nes tai gali sutrikdyti jų augimą ir vystimąsi. Iš esmės yra daug kitų, žymiai geresnių pašarų nei sėlenos.

Mitas #6: Šienainis yra geresnis šieno pakaitalas.

Faktas: šienainis yra mažiau išdžiovinta žolė nei šienas, užkonservuota orui nepralaidžioje plėvelėje. Atrajotojams šienainis yra idealus pašarus dėl jų didelio baltymų poreikio. Tačiau žirgai stipriai skiriasi nuo galvijų.

Pagalvokime kuo skiriasi žolė nuo šieno? Pagrindinis skirtumas tarp žolės ir šieno, tai yra drėgmės kiekis, baltymų ir angliavandenių kiekis. Šienainis – tai pašaras turintis nuo 30 % iki 70 % drėgnumo. Paprastai tariant jei šieno per dieną davėte 7 kg, tam kad patenkinti tą patį maistingųjų medžiagų kiekį, žolės ar šienainio reikia šerti nuo 30 iki 70 procentų daugiau. Tačiau čia reikia nepamiršti, kad baltymų ir angliavandenių koncentracija šienainyje yra stipriai didesnė. Saugiausia šienainį šerti maišant su šienu. Taip nepadauginsit nei energijos šaltinių, nei rizikuosite susidurti su diegliais ar laminitu. Šienainis gali būti įvairus, tačiau jis nėra geras 100 % šieno pakaitalas. 

Kas yra elektrolitai ir su kuo jie valgomi?

Kas yra elektrolitai?

Iš esmės kalbant paprastai, elektrolitai yra druskos, pavyzdžiui, kaip valgomoji druska, kuri ištirpusi vandenyje išsiskaido į atskirus jonus. Elektrolitai yra neatsiejami nuo nervų sistemos ir raumenų sistemos veiklos, tačiau beveik nei viena kita fiziologinė funkcija taip pat neapsieina be jų. Svarbiausi elektrolitai yra natris (Na +), chloras (Cl-), kalis (K +), kalcis (Ca2 +) ir magnis (Mg2 +). Visa esmė tame, kad šie elektrolitai po organizmą paskirstomi labai tvarkingu būdu ir subalansuotai ir bet koks šio balanso sutrikdymas gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus. Kai elektrolitų koncentracija sutrikusi jūsų žirgui gali pasireikšti širdies sutrikimai, virškinimo sistemos sutrikimai, raumenų mėšlugis, nes ir smegenų veikla gali sutrikti dėl neteisingo elektrolitų balanso ar jų trūkumo.

Vandens ir elektrolitų netekimas žirgo organizme

Visi sportininkai praranda skysčius prakaito pavidalu, fizinio krūvio metu - tai dalis proceso, kurio tikslas sureguliuoti kūno temperatūrą per didelio karščio metu. Kai prakaitas iš kūno garuoja – žirgo kūnas vėsta. Tai yra pagrindinė priežąstis, kodėl sunkiau yra treniruotis drėgname karštyje nei sausame – prakaitas skiriasi, tačiau negali išgaruoti, tokiu būdu neatvėsina efektyviai ir išskiriama dar daugiau prakaito. Tai užburtas ratas situacijoje kai yra labai drėgna ir karšta.

Arklių prakaito liaukos skiriasi nuo žmogaus prakaito liaukų todėl arkliai daugiau prakaituoja nei žmonės ir daugiau netenka elektrolitų. Arkliai daugiau netenka Na + irCl-, ir kiek mažiau Ca2 + ir K+. Fizinio krūvio metu prakaituojant arklio organizmas netenka itin daug vandens – iki 10 litrų per valandą. Kiek vandens organizmas netenka priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir temperatūros.

Vandens ir elektrolitų netekimo pasekmės

Po gero kroso etapo, ištvermės žygio, intensyvios treniruotės šiltam orui esant ir pan. Jūsų žirgas bus gana dehidratuotas. Daugiausiai vandens netenkama jojimo pradžioje, nors arklys ir atrodo ir jaučiasi gerai. Degidratacijos požymių kurių galite ieškoti yra pasausėjusi gleivinė, paskendę akys, išsekimas, padidėjęs širdies ritmas, padidėjęs kvėpavimo dažnumas net ir atšaldant reikiamomis priemonėmis ar diegliai. Jei dehidratacija užsitęsia, arklys gali nukristi. Be dehidratacijos arklio organizme susidaro didelis elektrolitų trūkumas. Elektrolitų trūkumo ženklai yra nervingumas, nuovargis, raumenų drebulys ir sąstingis. Neseniai Vašingtono Universiteto mokslininkai nustatė, kad arklio hormonai dieną po intensyvių treniruočių vis dar stengiasi subalansuoti natrio trūkumą, nors arklys nerodė jokių elektrolitų trūkumo požymių.

Ar galima perdozuoti elektrolitų?
Taip! Elektrolitai itin dideliais kiekiais gali būti toksiški.
Druskos (NaCl) poreikis kinta nuo vienos dešimtosios procento nuo suėsto pašaro kumelingai kumelei iki trijų dešimtųjų procento suėsto pašaro sportiniam varžybiniam arkliui.
Maksimalus kiekis NaCl, kurį žirgai gali toleruoti kol jis tampa toksišku yra 3 procentai nuo viso suėsto pašaro. Būtų neįprasta jei žirgas suėstų tiek druskos su pašaru, nes pašaras jau būtų neskaniai per sūrus.
Jei padauginsite elektrolitų pamatysite, kad jūsų žirgas daug dažniau šlapinasi ir geria daug daugiau vendens nei įprastai.
Nerekomenduojama duoti elektrolitus su vandeniu. Net jei tai norite daryti turite žirgui suteikti galimybę gerti ir vandenį be priedų. Žirgas negali, ir neturi, išgerti tiek vandens su druskomis, kad patenkintų vandens poreikį organizme ir dėl tos pirežąsties gali dehidratuoti. Geriausia elektrolitus duoti su maistu, o ne vandeniu.

Kiek druskos galima duoti arkliui per dieną?
Žirgams galima papildomai duoti druskos elektrolitų nuo 28 iki 60 g per dieną.
Dauguma subalansuotų pilnaverčių pašarų turi pridėta nuo 0,5 % iki 1 % druskos. Kadangi arkliai daugiausia ėda šieną ar žolę, o ne koncentruotus grūdus, tai jų druskos įsisavinimas yra mažesnis nei 1 %. Tai tinkama norma laisvalaikio žirgams, bet ne sportuojantiems ir didesnį krūvį gaunantiems.

Prie smarvės priprasti neįmanoma

Važiuodama namo po vieno iš vizitų žirgyne, kuriame jau senokai lankiausi, pagalvojau: dar niekada taip nesmirdėjau grįždama iš žirgyno. Tik įėjus ten, kur gyvena mūsų mylimi - tik neretai kyla klausimas, kokia ta meilė - žirgai apniko lengva klaustrofobija nuo tamsos, visiško deguonies trūkumo ir kvapų: tvankios amoniako ir nešvaros mišinio smarvės. Durys lyg ir atviros, bet tik viena pusė - neduokdie, kad per daug oro nepapultų. Kaip ten kvėpuoja arkliai su savo milžiniškais plaučiais, kuriems reikia didžiulio kiekio gryno oro, sunku suvokti.
Šalia žirgų laikomas supuvęs, supelijęs šienainis ir šienas. Pagalvojau - gerai, kad laikomas, o ne šeriamas.
Mes, žmonės, kvapais ne tik mėgaujamės - tam net visa parfumerijos pramonė sukurta, bet ir gydomės aromaterapija. Kodėl tuos mylimus arklius taip kankiname smarvėje? Kilo mintis šeimininkams padovanoti kvepalų amoniako pagrindu...su meile, žinoma.
Galvojau, kad prie to jau buvo galima priprasti per daugiau nei dešimtį metų, bet kaskart susidūrus su tokiais dalykais sutraukia skrandį, gerklėje sukyla gumulas ir nueina šiurpas, o širdį suspaudžia gailestis. Viltis yra, nes šiandien supratau, kad prie to priprasti neįmanoma net ir per visą gyvenimą, tad, manau viskas pasikeis. Geriau ankščiau nei vėliau ....

Besilaukiančios, laukimas ir mamytės rūpesčiai!

Kai pagalvoji labai ilgas laikas nuo momento kai apsisprendi, kad reikia kumeliuko. Renkiesi eržilą, derini, rūpiniesi. Kergimo "džiaugsmai". Ir visi vienuolika mėnesių laukimo. O noras pas visus vienas: kad kumeliukas būtų sveikas ir mama sveika. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tiek, kad kuo ilgiau lauki, tuo viltys ir svajonės apie kumeliuką didėja ir gražėja. Ir nesvarbu ar kumeliukas "numatytas" gražiai bėgti dailiojo jojimo aištelėje, ar šokti iki dausų konkūrų aikštelėse ar teikti malonumą laisvalaikiu, svarbiausia, kad jis būtų sveikas. Dažniausiai užduodamas klausimas šiuo atveju yra kokius papildus duoti, kad ir kumelė būtų sveika ir stipri, ir kumeliukas sveikas. Deja, nėra vieno recepto visiems. Kiekvienas yra individualus atvejis, tačiau yra bendri principai, kuriuos bandysiu čia apžvelgti.
Ko reikia nėštukėms?
Nors pas mus papildų pasirinkimas ir nėra didelis palyginus su kitomis šalimis, tačiau ir jame galima pasiklysti. Tačiau nereikia pamiršti, jog svarbiausia besilaukiančioms kumelėms geras ir pilnavertis pagrindinis pašaras. Kai kurioms kumelėms gali užtekti geros kokybės šieno, žolės ir druskos laižalo. Mūsų sąlygomis tai nėra lengva padaryti, nes mažai kur tenka matyti geros kokybės šieną, žolė žiemą tik paveikslėliuose, na tik druska turbūt yra mažiausia problema. Tai ką gi daryti? Pirmiausia išsiaiškinkime svarbiausius kumelės ir kumeliuko poreikius, o po to paanalizuosime išeitis iš visų keblumų.
Nėštumo laikotarpiu, kai kurios maistinės medžiagos yra svarbesnės nei kitos. Vieni tokių yra vitaminas E ir selenas. Iš vienos pusės todėl, kad jų poreikis organime nėštumo metu padidėja, iš kitos pusės nemažai Lietuvos vietovių šių elementų trūksta dirvoje, tuo pačiu ir šiene ar žolėje. Taigi kada ir kiek reikia šių medžiagų?
Nors seleno arkliams reikia labai nedidelio kiekio, o perdozavimas yra labai nuodingas, jo trūkumas ir ypač nėštumo metu gali sukelti labai prastas pasėkmes. Kai kuriose vietose dirvožemyje seleno kiekis yra kritiškai mažas, todėl jį būtina duoti papildomai. Selenas veikia tandemu su vitaminu E ir padeda raumenyno ir judamajam apratui. Trūkstant šių elementų nėštumo metu kumeliukai gali gimti, ar vėliau turėti problemu su raumenimis, tai vadinama "Baltoji raumenų liga" arba raumenų distrofija, kuri paveikia raumenis ir širdį. Liga pasireiškia pas jauniklius kaip silpnumas/įsitempimas, ypatingai sunkiais atvejais jauniklis negali net pastovėti. Daugiau į ligas nelysiu, nes tai veterinarų "daržas".
Taigi duoti seleną kaip papildą ar ne? Deja, su selenu nerekomenduočiau žaisti. Kai kur jo yra labai mažai, bet kai kur jo yra. O net nedidelis perdozavimas yra nuodingas ir gali pasireikšti kailio, karčių išlinkimu, kanopų skilinėjimu ar persikreipimu. Kiekvieną kartą sprendžiant duoti ar ne seleną, reikėtų pasitari su veterinaru ir pasidaryti kraujo testą, kuris parodytų ar yra, ar ne seleno trūkumas.
Vitaminas E savo ruožtu yra labai svarbus vitaminas ir dažnai neįvertinamas. Jo nemažai yra žolėje ir gerai išdžiovintame šiene, tačiau laikui bėgant, šieną laikant vitamino E kiekis mažėja, tad pavasariop, kumelingoms kumelės jį naudinga paduoti.
Kalbant apie maistines medžiagas ne mažiau svarbu žinoti kiek jų reikia. Vitamino E dienos norma vidutiniam arkliui yra 1000-2000 IU. Perkant papildus būtina skaityti etiketes ir sudėtinių medžiagų kiekius, nes ant pakuotės nurodytoje dienos normoje gali nebūti reikiamos dozės. Seleno saugus kiekis kinta priklausomai nuo žirgo masės, krūvio ir kitų duomenų. Šiai dienai rekomanduojama norma trūkumui šalinti yra 0,1mg/kg svorio.
Jodas yra kitas elementas, kuriam skiriama nepakankamai dėmesio. Šiais laikais jodo trūkumas reta problema, nes dauguma druskos laižalų turi jodo ir pilnaverčiai papildai dažniausiai turi jodo, tačiau jo perteklius gali sukelti skydliaukės problemų ir sąlygoti prastą raumenų vystymąsi kumeliukams. Jodas labai lengvai perduodamas vaisiui per placentą ir per motinos pieną, todėl jo įsisavinimas yra didelis. Jodo dienos norma neturėtų viršyti 50 g suaugusiam žirgui.
Kadangi papildų yra daug su jodu reikėtų pasitarti su specialistai ruošiantis duoti jo savo augintiniams.
Kalcis ir fosforas - tai labiausiai minimi elementai kalbant ne tik apie kumelingas kumeles ir kumeliukus, bet ir visus arklius, nes šitie elementai, o tikriau jų proporcija, yra labai svarbi teisingam kaulų bei kremzlių sistemos vystymuisi. Tai labai paplitusi tema, tad jos daugiau negilinsim šičia, bet paminėsim kitą duetą, apie kurį mažai kas užsimena, bet jis ne ką mažiau svarbus jungiamųjų audinių formavimuisi ir vaidina didelį vaidmenį kaulų bei sausgyslių elastingumui. Tai varis ir cinkas. Dar 1980-aisiais Ohajo universitete, JAV, tyrimais nustatyta jog šių elementų trūkumas gali sukelti defektus ar net ligas susijusias su kaulų vystymusi bei sausgyslėmis. Perteklius vėlgi nėra gerai. Cinko perteklius (> 1,000 ppm) labai susijęs su ortopedinės ligos jauniems arkliams išsivystymu. Vario rekomenduojama dozė yra 10 mg/kg. Cinko rekomenduojama dozė yra 40 mg/kg. Tačiau cinko ir vario santykis, 6,3 prie 3, yra svarbu todėl, kad jie konkuruoja dėl tų pačių perdavimo mechanizmų, nes cinkas dalyvauja tam tikruose sintetinimo procesuose, kurie suriša varį. Todėl vario trūkumas gali sukelti vario trūkumą, priklausomai nuo jo rezervų kepenyse ir kituose audiniuose.
Baltymai dar viena tema, kuri yra labai svarbi kalbant apie kumeles ir kumeliukus. Baltymai labai svarbūs paskutiniais kumelingumo mėnesiais ir laktacijos periodu. Baltymai vaidina pagrindinį vaidmenį organizmo būklei palaikyti ir pieno kokybėje. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, nereikia persistengti. Vėlyvojo nėtumo periodu (9-11 mėn) baltymų norma yra 9-10% bendrame šieno ir grūdų racione. Laktacijos pradžioje baltymų poreikis išauga iki 12%, o po trijų, keturių mėnesių vėl gryžta į 10% lygį. Nereikia pamiršti jog baltymai randasi ir šiene, todėl norint sužinoti kaip geriausiai subalansuoti ne tik baltymus, bet ir visus mikro, makro elementus, vitaminus bei amino rūgštis reikėtų idealiu atveju daryti šieno tyrimą ir prie to derinti likusią raciono dalį. Tai yra siekiamybė ir reali, tiesiog mes prie to dar taip nepratę ir pasikliaujam savo žiniomis, patirtimi, nuojauta ir kitais gerais dalykais. Tai tik keli dalykai, kuriuos svarbu žinoti prižiūrint kumelingas kumeles. Kaip matome nėra taip paprasta kaip galėtų atrodyti teisingai šerti kumelę ir žinios čia vaidina pagrindinį vaidmenį, todėl specialistų, veterinarų konsultacijos sėkmingiems augintojams būtinos ir rekomenduojamos. Pasaulis nestovi vietoje, informacijos daug ir ji vis atnaujinama, nelengva viską žinoti.
Trumpai apžvelgėm nėštumą, o dabar apžvelkim pasiruošimą kumeliavimuisi ir laktacijai.
Gimimas
Svarbu nepamiršti mėnesį prieš kumeliavimąsi pasirūpinti kumelės dehelmintizacija (vaistukų nuo kirminų padavimu:) ) ir vakcinavimu. Taip užtikrinsite, kad kumeliukas su pirmaisiais priešpienio lašais gaus visas imuninei apsaugai reikalingas medžiagas.
Gamta puikiai padirbėjo ir kumelės paprastai puikiai susitvarko su kumeliavimusi pačios, be žmogaus įsikišimo. Todėl jei viskas eina sklandžiai į procesą nereikėtų kištis ir kumelei trukdyti. Tačiau būna visko. Ir svarbiausia tuo atveju, kai ne viskas vyksta taip kaip reikia, turėti veterinaro telefoną po ranka. Taip, taip, žinau ką galvojate. Kas iš to, kad turiu tą telefoną, jei prisiskambinti vistiek neišeina. Tai ne šito straipsnio tema, tad siūlyčiau dar gerokai prieš kumeliavimąsi, apsiskaičiuoti preliminariai kumeliavimosi laiką ir susitarti su veterinaru, kad jis tuo konkrečiu metu, tą savaitę jums būtų prieinamas. Labai norint - viskas įmanoma.
Kokios gali kilti problemos kumeliavimos metu ir ką tokiu atveju daryti čia neminėsim, nes tai bus vėl koja į veterinarų daržą. Jei kam reikės tos informacijos galėsiu pateikti, bet kol kas paliksim vietos veterinarams pasireikšti, jie labiau nusimano tame.
Iš savo pusės galiu tik parekomenduoti ką reikėtų turėti, kad esant problemai galima būtų greitai reaguoti, o ne imti ieškoti pagalbos jau tada kai jos reikia. Tuomet paprastai jau yra per vėlu. Jei yra problemos kemliavimosi metu yra didelė tikimybė, kad kumelė neturės pakankamai priešpienio, arba visai jo neturės, arba kumeliukas bus silpnas, arba labai mažas. Todėl reikėtų turėti, juolab kai tai prieinama, priešpienio pakaitalą, vitaminų, elektrolitų specialiai kumeliukams, kurie padėtų mažyliui sustiprėti, stipriai viduriuojant atstatyti mineralus, kumeliukų pieno pakaitalo miltelius ar bent jau receptą kaip pasidaryti pakaitalą, jei kumelė negali ar atsisako žindyti atžalą. Priešpienis kumeliukui reikalingas suduoti per pirmąsias gyvenimo valandas, tad tuo metu ieškoti jo tikrai yra per vėlu. Rizika - kumeliuko sveikata ar net gyvybė. Kumelei pagelbėti reikėtų turėti priešuždegiminių vaistų ir žinoti jų naudojimą bei dozes, bent jau tol kol atvyks veterinaras.
Daugiau nesiplėsiu į problemas, nes dauguma atvejų jų nebūna.
Laktacija
Mažylis sveikas, stiprus, puikiai traukia mamos pieną ir jam nieko netrūksta. Klaida, kurią dažnai matau ir pati esu patyrusi, kad jau pirmą ar antrą dieną kumelei yra duodama daug morkų, avižų ar dar ko nors, kas skatintų pieno gamybą. Tai teisinga, bet ne pirmomis dienomis. Kumelė pirmomis dienomis gamina labai mažai pieno, o jo daug ir nereikia. Maksimalų pieno kiekį kumelė duoda penktą ar šeštą savaitę po kumeliavimos. Tad pradėti šerti papildomai pieno kiekiui padidinti nereikėtų nuo pirmosios dienos. Pirmosiomis dienomis galima padidinti šieno kiekį, trečiąją dieną pradėti įvesti grūdus palaipsniui nuo kelių šimtų gramų. Per didelis ir staigus grudų kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimus, dieglius. Svarbiausia pašarą didinti palaipsniui ir iš lėto. Jei kumelė prieš kumeliavimąsi buvo geroje formoje, tai pirmos dienos po kumeliavimos tikrai nebus problema. Didėjant pieno gamybai didėja ir kumelės poreikiai. Jei pašaro yra per mažai ji ima resursus iš savo organizmo pieno gamybai, kad patenkintų kumeliuko poreikius, todėl dažniausiai šiuo periodu ir matau perkūdusias kumeles. Nereikia pulti duoti dešimtim kilogramų avižų, užtikrinkime svarbiausia, kad kumelė ir kumeliukas turėtų sauso pašaro tiek, kiek jiems reikia ir neribokime jų. Grūdai tik priedas maistingosioms medžiagoms ir vitaminams pridėti. Būkim išmintingi. Kuo geresnis pašaras, tuo daugiau vitaminų, mineralų, tuo pienas geresnis, tuo ir kumeliukas sveikesnis. Ir nėra normalu kyšantys kumelės šonkauliai ar kumeliukas perkūdęs. Tai yra pašaro ir maistingųjų medžiagų poreikių trūkumas. Juk kai matom itin liesą moterį su perkūdusiu vaiku, nemanome kad tai yra normalu. Tai nėra normalu. Gera kondicija yra normalu. Perkūdimas ir nutukimas - nėra normalu!
Negaliu pateikti universalių receptų, bet esmines įžvalgas galiu pasistengti. Kiekviena kumelė ir kiekvienas kumeliukas yra unikalus ir nusipelnė būti gerai prižiūrimi nepaisant to mes žinome apie tai ar ne.
Kol kas tiek. Klauskite, rašykite kas įdomu, kas neįdomu, kas teisinga, o gal ne, kokios jūsų patirtys ir bandykim ieškoti paprastų kelių, kad sudėtingų ir nepataisomų situacijų būtų mažiau.
SigitaV

Ką pasakytų apie savo "namus"? II

Kur mes baigėm? A, bandžiau pažvelgti į žirgo namus jo akimis. Situacijų būna visokių ir kasdien vis kitokių. Esmė tik nesikeičia. Laikomi žirgeliai dažniausiai toli gražu ne taip, kaip jie turėtų ar mes galėtumėm, ir ne taip kaip jie to nusipleno, ir net ne taip kaip norėtumėm, kad mus laikytų jei kitoje reinkarnacijoje kartais nusileistumėm į jų kailį. Klausti kodėl šioje vietoje nematau prasmės. Atsakymų daug ir nei vienas nieko nesprendžia.
Pažiūrėkim į žirgo "namų" problemą dar ir iš psichinės/psichologinės pusės. Bandos gyvūnui, gyventi atskirtam - ypač traumuojanti situacija. Laisvei gimusiam gyventi keliuose kvadratuose - taip pat traumuojanti situacija. Kokios to pasėkmės? Aš apie jas girdžiu pernelyg dažnai, tik problema, kad apie net prabilti bijai, nes tada ne žirgas bus kaltas, o šeimininkas, o to girdėti niekas nenori, nes reikės keistis. Štai tik keletas jų: nesuvaldomas, kandžiojasi, "sprogsta" po balnu, "nešiojasi", traumuojasi garde (dažniausiai kojas), nes treniruojasi jame ir t.t. ir pan. Kita vertus kaip šauksi taip atsilieps. O kartais užtenka pakeisti labai nedaug, gal tik padaryti kitus žirgus geriau matomus, suteikti galimybe bendrauti garduose, išleisti nors kelioms valandoms per dieną, nors ir į mažą aptvarą, bet reguliarai. Tai stipriai įtakoja pozityva žirgo psichikoje.
Pažiūrėkim į tą pačią problemą per sveikatos prizmę. Kaip vystosi arklio raumenys, sausgyslės, judamasis apratas? Kaip vėdinasi plaučiai ir stiprinasi imunitetas? Manau atsakymai į šiuos klausimus yra aiškūs: judant ir judant daug ir intensyviai.
Kodėl mūsuose tiek daug problemų su sausgyslėmis, sąnariais, kanopomis ir pan. Be kitų problemų, tokių kaip šėrimas, treniravimas, ši minimalaus judėjimo problema yra tikrai ne paskutinėje vietoje. Žirgas stovi visą dieną garde. Po to mes ji "išsitraukiam" iš gardo, (šis žargonas labai paplitęs, bent jau mūsų krašte ir manau, kad labai tinkamai atspindi tikrąją situaciją, po tiek stovėjimo sustingusį jį tikrai reikia traukti iš savo namų) ir kadangi esam po darbų arba dar daug jų turime prieš akis, tai greitai greitai, penkios minutės apšilimo, riščia, zovada .... Skirtingai nei žmogaus, arklio sąnariai nėra nuolat sąnariniame skystyje ir jis randasi bei daugėja jam palaipsniui vis daugiau judant, štai kodėl sąnarių problemų tiek daug. Sausgyslės treniruojamos palaipsniniam krūvyje, bet ne smūginiuose patempimuose. Raumenys kaip žinia randasi nuo nuolatinio, pastovaus teisingo krūvio. Toliau į šitą temą nelysime giliau, paliksime erdvės specialistams. Plaučiai, vargšai plaučiai, maža to, kad nevėdintose patalpose, tai dar ir darbo metu normaliai neišsivėdina. Kažin kodėl Lietuvoje, tiek daug plaučių problemų turinčių žirgų? Tai čia labai paprastai ir trumpai, o jei gilintis į tai kokia žala daroma, tai plaukai šiaušiasi.
Ar visada laikyti žirgą garde yra blogai? Gal ir ne, jei pamastysim apie tai, kad prie tam tikrų traumų judesio minimizavimas yra būtinas. Apie tai gali spręsti veterinaras kartu su savininku. Tam tikrų charakterių žirgams tai ypač sunku, kitiems kiek lengviau, bet visiems nesveika viena ar kita prasme. Tad šis laikas, kai tikrai būtina tai daryti turėtų būti žirgui kiek įmanoma mažiau stresą keliantis prie to, kad tai jau yra trauma, o jei dar traumuosim uždarydami "kaliūzėje" tai gerai problemos neišspręsim. Yra įvairiausių būdų, kaip tokį laikotarpį garde galima arkliukui praskaidrinti, tereikia pasitelkti vaizduotę. Svarbiausia matyt yra nepalikti ten jo vieno, dvidešimt keturioms valandoms su savo problemomis, nes po to kai išgydisim fizinę traumą, gali tekti ilgai gydyti psichines traumas, kurios gydomos sunkiau ir ilgiau.
Gal ir pasikartosiu: arkliai blogi, pikti, agresyvūs negimsta. Juos padarome tokiais, per savo neišmanymą.
Na, bet nėra viskas taip blogai. Viskas pataisoma. Džiugu, kad yra vietų kur gali ramiai palikti savo augintinį ir žinai, kad juo bus pasirūpinta, džiugu, kad ir šie mano pasirašinėjimai jau rado pritarimą, vadinasi viskas tik į gera ir mūsų, taip mąstančių tik daugėja. Kas svarbiausia, arkliai niekada nelieka nedėkingi.
Iki
SigitaV

Ką pasakytų apie savo "namus"?

"Mano namai - mano tvirtovė". Taip yra todėl matyt jog namuose mes saugūs. Ką pasakytų arkliukas, stovintis viename iš 99% Lietuvos žirgynų, kelių kvadratinių metrų "name", greičiau tvirtovėje?

Kai man kyla klausimas dėl bet ko, kas susiję su arkliais, aš pirmiausia stengiuosi nusikelti į prerijas. Kodėl prerijas? Man taip lengviau įsivaizduoti naatūralią arklio gyvenimo aplinką, gyvenimo būdą ir sąlygas, kurios užtikrina jo gerą sveikatą bei gerbūvį.
Tada grįžtu prie dabartinių sąlygų ir keli kvadratai prieš prerijų neaprėpiamus plotus atrodo klaikiai. Taip, bet tai tik iš pradžių. Po to žmogus pripranti ir tai net atrodo "normalu", juk visi taip laiko, juk visi taip daro. O kodel?
Manau todėl, kad mes neturim prerijų. Jei turtingesnis arklių augintojas turi kelis hektarus aptvertos pievos tai jau yra labai daug. O jei dar jis leidžia tiems arkliams ten ganytis, vasarą, tai jau iš viso rojus.
O jei hektraų turi, bet neleidžia, neva sportiniams žirgams negalima? Kodėl? Todėl, kad gali susižeisti ar pan? Man tai skamba daugiau kaip pasiteisinimas sau, siekiant nematyti tikrųjų priežąsčių. Pažiūrėkim į tai kitu kampu. Kodėl susižeidžia arkliai išleisti į kelis arus aptvertą plotą? Gal dėl to, kad ten per mažai vietos? O gal tos vietos gruntas yra netinkamas? O gal dėl to, kad išleidžiami jie pernelyg retai ir iš tos laimės, kad gali būti savimi praranda savitvardą? Taip dažnai nutinka ir su žmonėmis, kurie išeina iš ligoninės ar kalėjimo ilgiau ten pabuvę. Juk sportinis žirgas pirmiausia visgi yra žirgas, o tik po to sportinis, nes tai tikslas kurį nustatėme jam mes, o ne jis pats. O jis žino tik tiek, kad jis yra žirgas, su keturiomis kojomis, kuriam lemta lakstyti, ėsti žolę, žaisti ir mėgautis laisve, kuri kartas nuo karto gali būti pertraukta norint įtikti žmogui ir jo poreikiams.
Suprantama, ne visi turi sąlygas, daro ką gali. Blogiau yra kai gali, bet nedaro. Bet lai lieka tai kiekvieno sąžinei.
Pažiūrėkim į tai iš mitybos pusės. Kas vyksta, kai žmogus mažai juda o valgo daug? Manau atsakinėti nereikia. Anksčiau ar vėliau prasideda virškinimo problemos, nutukimas, stuburo problemos ir pan. Kodėl mes galvojame, kad kitaip yra su arkliais? Tam kam prigimtis davė judėti, negali nejudėti. Sakysite, bet jis juda, 1-2 val. per diena. Ratu, su nuleista galva, įsitempęs ir pan.? Na tai labiau atitinka sunkumų kilnojimą be apšilimo, o ne pasivaikščiojimą gamtoje. Pabandykime bent įsivaizduoti arklio gyvenimą žmogaus kailyje.
Atsikėlė žmogelis savo kelių kvadratų, šlapiam, nes pamiršo išvalyti, guolyje. Lango taip pat neatidarė, nes gi šalta, žiema juk. Pamiršo, kad nėra blogo oro, tik blogi rūbai. Nosį riečia taip, kad net galva svaigsta. Durys uždarytos. Laukia, gal kas ateis, atneš bent valgyti. Gal ir gerai, guodžia save, nereikia rūpintis ką ir kiek valgysi, viską nusprendžia už mane. Pasiražo. Ražymuisi irgi yra ribos, kojos ne ištiesi kiek nori, nes vietos nėra. Pavalgė, ką davė ir kiek. Norėjosi daugiau, bet...
Stovi toliau. Žiūri. Vėl stovi. Dar stovi. Jau stovi pusę dienos. Dar liko stovėti kelias valandas, tada jau pajudėsiu. Pietų tiek nedaug davė, hm matyt krizė... Pagaliau, girdi pažįstamus žingsnius. Jau, jau tuoj. Grįžo po treniruotės. O kodėl taip trumpai, aš tik apšilau... Aš tik pradėjau ... Nesuprantu. Matyt taip reikia...
Pratęsimas vėliau:)
...
SigitaV