Rašau ką žinau, kuo tikiu ir ką manau. Atsiduodu viešai kritikai, nes ji ugdo. Informuoju, nes negaila dalintis informacija ir žiniomis.
2012 m. sausio 25 d., trečiadienis
Keičiam namus
Pasaulis nestovi vietoje ir viskas tobulėja. Kadangi planuoju sistemingai ir nuolatos dalintis informacija apie žirgų mitybą, priežiūrą ir visus laikymo aspektus, taigi keliamės į naują platformą. Visus straipsnius perkelėm iš čia į naujają platformą, tad junkitės prie naujojo blog'o ir bendraukim.
Naujasis blog'o adresas yra: http://blog.baltichorse.lt/
Taip pat norėčiau turėti ir patirčių skyrelį, tad labai laukiam jūsų patirčių ir problemų, kad galėtumėm pasidalinti informacija su visais.
Iki greitų susitikimų.
p.s. Užsiminsiu, kad sekanti tema nusimato apie taip daug kalbamą, bet paviršutiniškai suvokiamą Ca ir P santykį.
2012 m. sausio 20 d., penktadienis
Arklių šėrimo mitai ir faktai
Dažnai
stebina, kiek žmonių nesupranta esminių žirgų šėrimo principų!
Daugybė žmonių sugeba
diagnozuoti patemtą sausgyslę iš kelių žingsnių, patarti kaip
pagerinti kojų keitimo elementą, ar kaip geriau peršokti kliūčių
sistemą. Tačiau, stebina tai, kiek yra žmonių, kurie nesupranta
esminių arklio šėrimo principų. Mes tenkinamės mitais ir
klaidingomis nuomonėmis, kurios atėjo dar iš mūsų senelių
laikų, šeriame arklius taip, kaip šeria kaimynas, ar ...kaip šeria
šalia esančiame žirgyne. To rezultatas – didžioji dalis žirgų
yra šeriami laikantis nesuprantamų tradicijų, o ne remiantis
objektyviais moksliniais faktais ir sveika nuovoka. Todėl bendras
žirgų sveikatos rodiklis Lietuvoje yra geriausiu atveju tik
patenkinamas.
Tačiau arklių šėrimas nėra
aukštoji matematika. Tai paprastas, suprantamas dalykas, jei tik
turi norą suprasti ir išbandyti. Laikas būtų sudaužyti bent
keletą mitų, susijusių su šėrimu, remiantis solidžiais
moksliniais faktais. Jais remiantis galima susitvarkyti savo šėrimo
programas gana paprastai.
Mitas # 1:
Arkliams reikia grūdų.
Faktas:
Žirgai tūkstančius metų buvo žolėdžiai ir žolė (šienas ar
ganyklos) vis dar yra jų mitybos pagrindas. Arklio virškinimo
sistema yra prisitaikiusi virškinti kietus, sugromuliuotus augalus
ir pasisavinti iš jų visą maistinę energiją. Labai daug arklių
puikiai gyvena misdami vien tik žole ar šienu. Jei Jūsų žirgas
nebeauga ir dirba labai lengvą darbą, lengvai laiko svorį, yra
sveikas ir šiaip jį galima būtų pavadinti ganyklų gyventoju, jam
jokių grūdų nereikia!
Taigi, o kam tada reikalingi
grūdai? Jie suteikia koncentruotos energijos, angliavandenių
pavidalu, kurių kai kuriems žirgams reikia, jeigu jie gauna didesnį
fizinį krūvį, nei jis būtų paprastai gyvenant laukuose.
Dalyvaujantys varžybose, lenktyniniai žirgai, kumelingos ir
maitinančios kumelės yra tos arklių grupės, kurioms reikalinga
papildoma maistinė energija iš grūdų, tam, kad patenkintų
padidintą energijos poreikį. Bet, kadangi arklio virškinimo
sistema yra prastai prisitaikiusi virškinti didelius kiekius
angliavandenių, yra labai plona riba, kiek grūdų galima šerti per
kartą nerizikuojant sukelti pavojingų pasekmių, tokių kaip
diegliai ar laminitas (kanopų reumatas). Pagrindinė taisyklė yra
ta, kad arklys per dieną turi suvalgyti pašaro nuo 1,5 iki 3
procentų savo svorio ir ne mažiau kaip pusė to pašaro turi
sudaryti žoliniai pašarai pagal svorį.
Mitas # 2: Didelį krūvį
gaunantis žirgas turi gauti didesnius kiekius baltymų. (arba kitaip
- didinant krūvį reikia didinti baltymų kiekį).
Faktas:
Trumpai tariant, baltymus arklio organizmas gali naudoti kaip
energijos šaltinį, tačiau tai labai prastas būdas gaminti
energijai, kurios reikia darbui. Molekuliniam lygmenyje baltymai
negamina daug energijos ir arklio organizmas turi įdėti daug
pastangų (chemine prasme), kad ją pasisavintų. Angliavandeniai ir
riebalai yra daug geresni energijos šaltiniai nei baltymai, daug
daugiau energijos turintys ir lengviau skaidomi bei pasisavinami tam
tikslui.
Nepaisant to, baltymai turi savo
svarbią vietą mityboje: jie aprūpina organizmą amino rūgštimis,
„statomąja medžiaga“ raumenų, kaulų, sausgyslių ir kitų
organizmo struktūrų statymui ir atnaujinimui. Jauniems, augantiems
arkliams ir tiems, kurie naudojami veisimui, reikia daugiau baltymų,
nes jie „stato“ naujus audinius. Tačiau suaugusiems arkliams,
nenaudojamiems veisimui, reikia tik 8-11 procentų žalių baltymų
visame racione tam, kad, esant reikalui, organizmas turėtų amino
rūgščių tam tikrų audinių atstatymui. Iš tikrųjų baltymų
kiekio poreikis nedidėja, didėjant darbo krūviui, todėl nereikėtų
didinant krūvį pereiti prie pašarų turinčių didesnį baltymų
kiekį.
Mitas # 3: Kukurūzai, avižos,
miežiai, miusliai (pašarų
mišiniai)
duoda per daug energijos ir arkliai tampa „karšti“.
Faktas:
dažnai įvairūs pašarai būna kaltinami tuom, kad nuo jų arkliai
pasidaro per daug energingi, sprogstantys ir nevaldomi, panašiai,
kaip cukrus dažnai nepagrįstai kaltinamas dėl vaikų
hiper-aktyvumo. Kitaip tariant, tai arkliai natūraliai nori
išdeginti perteklinę energiją, todėl jei su pašaru jos gauna
daugiau nei reikalauja duodamas krūvis, jie ima „lipti sienomis“.
Tiesa ir tai, kad arklys geroje formoje tiesiog gerai jaučiasi ir jo
energingumo lygis gali padidėti. Nežiūrint į tai, nei viena
pašaro rūšis nėra dėl to atsakinga. Problema pašaro kiekyje.
Tam tikros grūdų ar pašarų
rūšys galėjo užsitarnauti „karšto“ pašaro reputaciją
todėl, kad tas pats kiekis mažesnės energijos pašaro yra
pakeičiamas analogišku kiekiu didesnės energijos pašaro.
Kukurūzai ir miežiai, kurie turi pluoštinį lukštą, turi daugiau
koncentruotos energijos nei avižos, kurios neturi tokio lukšto.
Taigi jei duodate vieną šėrimo normą (kas tai bebūtų, samtelis,
indelis ar kitokia talpa) avižų ir ją pakeičiate ta pačia šėrimo
norma kukurūzų, tai ir sukelia problemą. Taip pat, jei duodate
įprastą normą vienos rūšies kombinuoto ar pilnaverčio pašaro
ir po to pakeičiate į tokią pačią normą kito pašaro, kuris
turi daugiau koncentruotos energijos, natūralu, kad kils problemų.
Todėl ir yra labai svarbu šerti pagal svorį, o ne pagal kiekį.
Sverkite avižas ir pamatysite, kad skirtingų rūšių grūdai turi
skirtingą svorį. Šerkite atsvertus pašarus ir nesusidursite su
situacija kai jūsų žirgui ima atrodyti, kad jis pegasas ir jis
turi skraidyti.
Melasa taip pat nepelnytai dažnai
gauna prastą reputaciją. Vidutiniškai melasos kiekis kombinuotuose
ar pilnaverčiuose pašaruose (miusliuose ar granulėse) sudaro 1 ar
2 procentus viso kiekio ir vargu ar gali sukelti „hiper aktyvumo“
priepuolius arkliui dėl cukraus pertekliaus. Jei pradėjus šerti
paruoštais pašarais arklys pasidaro per daug energingas, tai jis
greičiau nėra pratęs prie didesnio kiekio koncentruotų
angliavandenių, nei tai blogas pašaras.
Mitas #4: Kai šeri
pilnaverčiu koncentruotu pašaru, nereikia šerti šienu.
Faktas:
Ką gi, kartais taip. Pilnaverčio pašaro apibrėžimas gali reikšti
labai skirtingus dalykus priklausomai nuo gamintojo. Kartais
pilnaverčiu pašaru vadinamas grūdų mišinys, kartais grūdų ir
žolės (smulkintos, granuliuotos ar kitokios) mišinys ir jis būna
skirtas visapusiškam žirgo šėrimui. Vis dėlto geriausia yra kai
arklys ėda ilgastiebią žolę ar šieną kombinuojant juos su
grūdais. Taip yra dėl dviejų priežasčių:- Tai užtikriną gerą virškinimo sistemos darbą ir sveikatą.
- Tai patenkina nuolatinio maitinimosi ir kramtymo poreikį, kuris per tūkstančius metų yra neatsiejama arklio gyvenimo būdo dalis.
Nepaisant to, yra situacijų kai
žirgai negali maitintis šienu. Dažniausiai taip atsitinka esant
didelėms alerginėms reakcijoms. Tokiais atvejais galima rasti
pakaitalų ir geriausia būtų ieškoti kuo artimesnių natūraliai
žolės struktūrai pilnaverčių pašarų, tokių kaip šienainis,
smulkinta žolė ir pan. Tokia dieta reikalauja ypatingo atidumo ir
atsargumo dėl kitų priežasčių. Daugeliui yra žinoma situacija,
kad kai arklio racione per mažai šieno jis ima panašėti labiau į
bebrą nei į arklį, nes ima graužti visus įmanomus medinius
paviršius garde, aptvaruose ir visur kur tik pasiekia.
Mitas #5: Kartas nuo karto
paduoti kvietinių sėlenų yra sveika arklio virškinimui.
Faktas:
Kvietinės sėlenos arkliui yra panašiai kaip žmogui degalinės
dešrainis. Tai prastas maistas. Taip, jiems patinka šis pašaras,
bet jis nėra geras. Pirmiausia, kaip ląstelienos šaltinis jis nėra
lengvai virškinamas. Antra, kvietinės sėlenos turi 13 kartų
daugiau fosforo nei kalcio, kas sąlygoja disbalansą, kuris
galiausiai paveiks arklio kaulų struktūrą. Trečia, sėlenų
virškinimo privalumai ir nauda, tiesą sakant, neegzistuoja. Arkliai
yra labai jautrūs staigiam jų pašarų pasikeitimui, todėl šerti
bet ką „kartas nuo karto“ nėra sveika. Galbūt tai nesukels
didelių problemų, bet geriau būtų keisti brinkintas sėlenas į
cukrinių runkelių išspaudas ar kitus ląstelienos praturtintus
šaltinius. Jei šeriate sėlenas kasdien, stenkitės neviršyti 10
procentų bendro davinio. Venkite sėlenų jauniems ar augantiems
arkliams, nes tai gali sutrikdyti jų augimą ir vystimąsi. Iš
esmės yra daug kitų, žymiai geresnių pašarų nei sėlenos.
Mitas #6: Šienainis yra
geresnis šieno pakaitalas.
Faktas:
šienainis yra mažiau išdžiovinta žolė nei šienas,
užkonservuota orui nepralaidžioje plėvelėje. Atrajotojams
šienainis yra idealus pašarus dėl jų didelio baltymų poreikio.
Tačiau žirgai stipriai skiriasi nuo galvijų.
Pagalvokime kuo skiriasi žolė
nuo šieno? Pagrindinis skirtumas tarp žolės ir šieno, tai yra
drėgmės kiekis, baltymų ir angliavandenių kiekis. Šienainis –
tai pašaras turintis nuo 30 % iki 70 % drėgnumo. Paprastai tariant
jei šieno per dieną davėte 7 kg, tam kad patenkinti tą patį
maistingųjų medžiagų kiekį, žolės ar šienainio reikia šerti
nuo 30 iki 70 procentų daugiau. Tačiau čia reikia nepamiršti, kad
baltymų ir angliavandenių koncentracija šienainyje yra stipriai
didesnė. Saugiausia šienainį šerti maišant su šienu. Taip
nepadauginsit nei energijos šaltinių, nei rizikuosite susidurti su
diegliais ar laminitu. Šienainis
gali būti įvairus, tačiau jis nėra geras 100 % šieno pakaitalas.
2012 m. sausio 18 d., trečiadienis
Kas yra elektrolitai ir su kuo jie valgomi?
Kas yra elektrolitai?
Iš esmės kalbant paprastai, elektrolitai yra druskos, pavyzdžiui, kaip valgomoji druska, kuri ištirpusi vandenyje išsiskaido į atskirus jonus. Elektrolitai yra neatsiejami nuo nervų sistemos ir raumenų sistemos veiklos, tačiau beveik nei viena kita fiziologinė funkcija taip pat neapsieina be jų. Svarbiausi elektrolitai yra natris (Na +), chloras (Cl-), kalis (K +), kalcis (Ca2 +) ir magnis (Mg2 +). Visa esmė tame, kad šie elektrolitai po organizmą paskirstomi labai tvarkingu būdu ir subalansuotai ir bet koks šio balanso sutrikdymas gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus. Kai elektrolitų koncentracija sutrikusi jūsų žirgui gali pasireikšti širdies sutrikimai, virškinimo sistemos sutrikimai, raumenų mėšlugis, nes ir smegenų veikla gali sutrikti dėl neteisingo elektrolitų balanso ar jų trūkumo.
Vandens ir elektrolitų netekimas žirgo organizme
Visi sportininkai praranda skysčius prakaito pavidalu, fizinio krūvio metu - tai dalis proceso, kurio tikslas sureguliuoti kūno temperatūrą per didelio karščio metu. Kai prakaitas iš kūno garuoja – žirgo kūnas vėsta. Tai yra pagrindinė priežąstis, kodėl sunkiau yra treniruotis drėgname karštyje nei sausame – prakaitas skiriasi, tačiau negali išgaruoti, tokiu būdu neatvėsina efektyviai ir išskiriama dar daugiau prakaito. Tai užburtas ratas situacijoje kai yra labai drėgna ir karšta.
Arklių prakaito liaukos skiriasi nuo žmogaus prakaito liaukų todėl arkliai daugiau prakaituoja nei žmonės ir daugiau netenka elektrolitų. Arkliai daugiau netenka Na + irCl-, ir kiek mažiau Ca2 + ir K+. Fizinio krūvio metu prakaituojant arklio organizmas netenka itin daug vandens – iki 10 litrų per valandą. Kiek vandens organizmas netenka priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir temperatūros.
Vandens ir elektrolitų netekimo pasekmės
Po gero kroso etapo, ištvermės žygio, intensyvios treniruotės šiltam orui esant ir pan. Jūsų žirgas bus gana dehidratuotas. Daugiausiai vandens netenkama jojimo pradžioje, nors arklys ir atrodo ir jaučiasi gerai. Degidratacijos požymių kurių galite ieškoti yra pasausėjusi gleivinė, paskendę akys, išsekimas, padidėjęs širdies ritmas, padidėjęs kvėpavimo dažnumas net ir atšaldant reikiamomis priemonėmis ar diegliai. Jei dehidratacija užsitęsia, arklys gali nukristi. Be dehidratacijos arklio organizme susidaro didelis elektrolitų trūkumas. Elektrolitų trūkumo ženklai yra nervingumas, nuovargis, raumenų drebulys ir sąstingis. Neseniai Vašingtono Universiteto mokslininkai nustatė, kad arklio hormonai dieną po intensyvių treniruočių vis dar stengiasi subalansuoti natrio trūkumą, nors arklys nerodė jokių elektrolitų trūkumo požymių.
Ar galima perdozuoti elektrolitų?
Taip! Elektrolitai itin dideliais kiekiais gali būti toksiški.
Druskos (NaCl) poreikis kinta nuo vienos dešimtosios procento nuo suėsto pašaro kumelingai kumelei iki trijų dešimtųjų procento suėsto pašaro sportiniam varžybiniam arkliui.
Maksimalus kiekis NaCl, kurį žirgai gali toleruoti kol jis tampa toksišku yra 3 procentai nuo viso suėsto pašaro. Būtų neįprasta jei žirgas suėstų tiek druskos su pašaru, nes pašaras jau būtų neskaniai per sūrus.
Jei padauginsite elektrolitų pamatysite, kad jūsų žirgas daug dažniau šlapinasi ir geria daug daugiau vendens nei įprastai.
Nerekomenduojama duoti elektrolitus su vandeniu. Net jei tai norite daryti turite žirgui suteikti galimybę gerti ir vandenį be priedų. Žirgas negali, ir neturi, išgerti tiek vandens su druskomis, kad patenkintų vandens poreikį organizme ir dėl tos pirežąsties gali dehidratuoti. Geriausia elektrolitus duoti su maistu, o ne vandeniu.
Kiek druskos galima duoti arkliui per dieną?
Žirgams galima papildomai duoti druskos elektrolitų nuo 28 iki 60 g per dieną.
Dauguma subalansuotų pilnaverčių pašarų turi pridėta nuo 0,5 % iki 1 % druskos. Kadangi arkliai daugiausia ėda šieną ar žolę, o ne koncentruotus grūdus, tai jų druskos įsisavinimas yra mažesnis nei 1 %. Tai tinkama norma laisvalaikio žirgams, bet ne sportuojantiems ir didesnį krūvį gaunantiems.
Iš esmės kalbant paprastai, elektrolitai yra druskos, pavyzdžiui, kaip valgomoji druska, kuri ištirpusi vandenyje išsiskaido į atskirus jonus. Elektrolitai yra neatsiejami nuo nervų sistemos ir raumenų sistemos veiklos, tačiau beveik nei viena kita fiziologinė funkcija taip pat neapsieina be jų. Svarbiausi elektrolitai yra natris (Na +), chloras (Cl-), kalis (K +), kalcis (Ca2 +) ir magnis (Mg2 +). Visa esmė tame, kad šie elektrolitai po organizmą paskirstomi labai tvarkingu būdu ir subalansuotai ir bet koks šio balanso sutrikdymas gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus. Kai elektrolitų koncentracija sutrikusi jūsų žirgui gali pasireikšti širdies sutrikimai, virškinimo sistemos sutrikimai, raumenų mėšlugis, nes ir smegenų veikla gali sutrikti dėl neteisingo elektrolitų balanso ar jų trūkumo.
Vandens ir elektrolitų netekimas žirgo organizme
Visi sportininkai praranda skysčius prakaito pavidalu, fizinio krūvio metu - tai dalis proceso, kurio tikslas sureguliuoti kūno temperatūrą per didelio karščio metu. Kai prakaitas iš kūno garuoja – žirgo kūnas vėsta. Tai yra pagrindinė priežąstis, kodėl sunkiau yra treniruotis drėgname karštyje nei sausame – prakaitas skiriasi, tačiau negali išgaruoti, tokiu būdu neatvėsina efektyviai ir išskiriama dar daugiau prakaito. Tai užburtas ratas situacijoje kai yra labai drėgna ir karšta.
Arklių prakaito liaukos skiriasi nuo žmogaus prakaito liaukų todėl arkliai daugiau prakaituoja nei žmonės ir daugiau netenka elektrolitų. Arkliai daugiau netenka Na + irCl-, ir kiek mažiau Ca2 + ir K+. Fizinio krūvio metu prakaituojant arklio organizmas netenka itin daug vandens – iki 10 litrų per valandą. Kiek vandens organizmas netenka priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir temperatūros.
Vandens ir elektrolitų netekimo pasekmės
Po gero kroso etapo, ištvermės žygio, intensyvios treniruotės šiltam orui esant ir pan. Jūsų žirgas bus gana dehidratuotas. Daugiausiai vandens netenkama jojimo pradžioje, nors arklys ir atrodo ir jaučiasi gerai. Degidratacijos požymių kurių galite ieškoti yra pasausėjusi gleivinė, paskendę akys, išsekimas, padidėjęs širdies ritmas, padidėjęs kvėpavimo dažnumas net ir atšaldant reikiamomis priemonėmis ar diegliai. Jei dehidratacija užsitęsia, arklys gali nukristi. Be dehidratacijos arklio organizme susidaro didelis elektrolitų trūkumas. Elektrolitų trūkumo ženklai yra nervingumas, nuovargis, raumenų drebulys ir sąstingis. Neseniai Vašingtono Universiteto mokslininkai nustatė, kad arklio hormonai dieną po intensyvių treniruočių vis dar stengiasi subalansuoti natrio trūkumą, nors arklys nerodė jokių elektrolitų trūkumo požymių.
Ar galima perdozuoti elektrolitų?
Taip! Elektrolitai itin dideliais kiekiais gali būti toksiški.
Druskos (NaCl) poreikis kinta nuo vienos dešimtosios procento nuo suėsto pašaro kumelingai kumelei iki trijų dešimtųjų procento suėsto pašaro sportiniam varžybiniam arkliui.
Maksimalus kiekis NaCl, kurį žirgai gali toleruoti kol jis tampa toksišku yra 3 procentai nuo viso suėsto pašaro. Būtų neįprasta jei žirgas suėstų tiek druskos su pašaru, nes pašaras jau būtų neskaniai per sūrus.
Jei padauginsite elektrolitų pamatysite, kad jūsų žirgas daug dažniau šlapinasi ir geria daug daugiau vendens nei įprastai.
Nerekomenduojama duoti elektrolitus su vandeniu. Net jei tai norite daryti turite žirgui suteikti galimybę gerti ir vandenį be priedų. Žirgas negali, ir neturi, išgerti tiek vandens su druskomis, kad patenkintų vandens poreikį organizme ir dėl tos pirežąsties gali dehidratuoti. Geriausia elektrolitus duoti su maistu, o ne vandeniu.
Kiek druskos galima duoti arkliui per dieną?
Žirgams galima papildomai duoti druskos elektrolitų nuo 28 iki 60 g per dieną.
Dauguma subalansuotų pilnaverčių pašarų turi pridėta nuo 0,5 % iki 1 % druskos. Kadangi arkliai daugiausia ėda šieną ar žolę, o ne koncentruotus grūdus, tai jų druskos įsisavinimas yra mažesnis nei 1 %. Tai tinkama norma laisvalaikio žirgams, bet ne sportuojantiems ir didesnį krūvį gaunantiems.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)