Keičiam namus

Pasaulis nestovi vietoje ir viskas tobulėja. Kadangi planuoju sistemingai ir nuolatos dalintis informacija apie žirgų mitybą, priežiūrą ir visus laikymo aspektus, taigi keliamės į naują platformą. Visus straipsnius perkelėm iš čia į naujają platformą, tad junkitės prie naujojo blog'o ir bendraukim.


Naujasis blog'o adresas yra: http://blog.baltichorse.lt/


Taip pat norėčiau turėti ir patirčių skyrelį, tad labai laukiam jūsų patirčių ir problemų, kad galėtumėm pasidalinti informacija su visais.


Iki greitų susitikimų.


p.s. Užsiminsiu, kad sekanti tema nusimato apie taip daug kalbamą, bet paviršutiniškai suvokiamą Ca ir P santykį.

Arklių šėrimo mitai ir faktai

Dažnai stebina, kiek žmonių nesupranta esminių žirgų šėrimo principų!

Daugybė žmonių sugeba diagnozuoti patemtą sausgyslę iš kelių žingsnių, patarti kaip pagerinti kojų keitimo elementą, ar kaip geriau peršokti kliūčių sistemą. Tačiau, stebina tai, kiek yra žmonių, kurie nesupranta esminių arklio šėrimo principų. Mes tenkinamės mitais ir klaidingomis nuomonėmis, kurios atėjo dar iš mūsų senelių laikų, šeriame arklius taip, kaip šeria kaimynas, ar ...kaip šeria šalia esančiame žirgyne. To rezultatas – didžioji dalis žirgų yra šeriami laikantis nesuprantamų tradicijų, o ne remiantis objektyviais moksliniais faktais ir sveika nuovoka. Todėl bendras žirgų sveikatos rodiklis Lietuvoje yra geriausiu atveju tik patenkinamas.

Tačiau arklių šėrimas nėra aukštoji matematika. Tai paprastas, suprantamas dalykas, jei tik turi norą suprasti ir išbandyti. Laikas būtų sudaužyti bent keletą mitų, susijusių su šėrimu, remiantis solidžiais moksliniais faktais. Jais remiantis galima susitvarkyti savo šėrimo programas gana paprastai.

Mitas # 1: Arkliams reikia grūdų.

Faktas: Žirgai tūkstančius metų buvo žolėdžiai ir žolė (šienas ar ganyklos) vis dar yra jų mitybos pagrindas. Arklio virškinimo sistema yra prisitaikiusi virškinti kietus, sugromuliuotus augalus ir pasisavinti iš jų visą maistinę energiją. Labai daug arklių puikiai gyvena misdami vien tik žole ar šienu. Jei Jūsų žirgas nebeauga ir dirba labai lengvą darbą, lengvai laiko svorį, yra sveikas ir šiaip jį galima būtų pavadinti ganyklų gyventoju, jam jokių grūdų nereikia!

Taigi, o kam tada reikalingi grūdai? Jie suteikia koncentruotos energijos, angliavandenių pavidalu, kurių kai kuriems žirgams reikia, jeigu jie gauna didesnį fizinį krūvį, nei jis būtų paprastai gyvenant laukuose. Dalyvaujantys varžybose, lenktyniniai žirgai, kumelingos ir maitinančios kumelės yra tos arklių grupės, kurioms reikalinga papildoma maistinė energija iš grūdų, tam, kad patenkintų padidintą energijos poreikį. Bet, kadangi arklio virškinimo sistema yra prastai prisitaikiusi virškinti didelius kiekius angliavandenių, yra labai plona riba, kiek grūdų galima šerti per kartą nerizikuojant sukelti pavojingų pasekmių, tokių kaip diegliai ar laminitas (kanopų reumatas). Pagrindinė taisyklė yra ta, kad arklys per dieną turi suvalgyti pašaro nuo 1,5 iki 3 procentų savo svorio ir ne mažiau kaip pusė to pašaro turi sudaryti žoliniai pašarai pagal svorį.

Mitas # 2: Didelį krūvį gaunantis žirgas turi gauti didesnius kiekius baltymų. (arba kitaip - didinant krūvį reikia didinti baltymų kiekį).

Faktas: Trumpai tariant, baltymus arklio organizmas gali naudoti kaip energijos šaltinį, tačiau tai labai prastas būdas gaminti energijai, kurios reikia darbui. Molekuliniam lygmenyje baltymai negamina daug energijos ir arklio organizmas turi įdėti daug pastangų (chemine prasme), kad ją pasisavintų. Angliavandeniai ir riebalai yra daug geresni energijos šaltiniai nei baltymai, daug daugiau energijos turintys ir lengviau skaidomi bei pasisavinami tam tikslui.

Nepaisant to, baltymai turi savo svarbią vietą mityboje: jie aprūpina organizmą amino rūgštimis, „statomąja medžiaga“ raumenų, kaulų, sausgyslių ir kitų organizmo struktūrų statymui ir atnaujinimui. Jauniems, augantiems arkliams ir tiems, kurie naudojami veisimui, reikia daugiau baltymų, nes jie „stato“ naujus audinius. Tačiau suaugusiems arkliams, nenaudojamiems veisimui, reikia tik 8-11 procentų žalių baltymų visame racione tam, kad, esant reikalui, organizmas turėtų amino rūgščių tam tikrų audinių atstatymui. Iš tikrųjų baltymų kiekio poreikis nedidėja, didėjant darbo krūviui, todėl nereikėtų didinant krūvį pereiti prie pašarų turinčių didesnį baltymų kiekį.

Mitas # 3: Kukurūzai, avižos, miežiai, miusliai (pašarų mišiniai) duoda per daug energijos ir arkliai tampa „karšti“.

Faktas: dažnai įvairūs pašarai būna kaltinami tuom, kad nuo jų arkliai pasidaro per daug energingi, sprogstantys ir nevaldomi, panašiai, kaip cukrus dažnai nepagrįstai kaltinamas dėl vaikų hiper-aktyvumo. Kitaip tariant, tai arkliai natūraliai nori išdeginti perteklinę energiją, todėl jei su pašaru jos gauna daugiau nei reikalauja duodamas krūvis, jie ima „lipti sienomis“. Tiesa ir tai, kad arklys geroje formoje tiesiog gerai jaučiasi ir jo energingumo lygis gali padidėti. Nežiūrint į tai, nei viena pašaro rūšis nėra dėl to atsakinga. Problema pašaro kiekyje.

Tam tikros grūdų ar pašarų rūšys galėjo užsitarnauti „karšto“ pašaro reputaciją todėl, kad tas pats kiekis mažesnės energijos pašaro yra pakeičiamas analogišku kiekiu didesnės energijos pašaro. Kukurūzai ir miežiai, kurie turi pluoštinį lukštą, turi daugiau koncentruotos energijos nei avižos, kurios neturi tokio lukšto. Taigi jei duodate vieną šėrimo normą (kas tai bebūtų, samtelis, indelis ar kitokia talpa) avižų ir ją pakeičiate ta pačia šėrimo norma kukurūzų, tai ir sukelia problemą. Taip pat, jei duodate įprastą normą vienos rūšies kombinuoto ar pilnaverčio pašaro ir po to pakeičiate į tokią pačią normą kito pašaro, kuris turi daugiau koncentruotos energijos, natūralu, kad kils problemų. Todėl ir yra labai svarbu šerti pagal svorį, o ne pagal kiekį. Sverkite avižas ir pamatysite, kad skirtingų rūšių grūdai turi skirtingą svorį. Šerkite atsvertus pašarus ir nesusidursite su situacija kai jūsų žirgui ima atrodyti, kad jis pegasas ir jis turi skraidyti.

Melasa taip pat nepelnytai dažnai gauna prastą reputaciją. Vidutiniškai melasos kiekis kombinuotuose ar pilnaverčiuose pašaruose (miusliuose ar granulėse) sudaro 1 ar 2 procentus viso kiekio ir vargu ar gali sukelti „hiper aktyvumo“ priepuolius arkliui dėl cukraus pertekliaus. Jei pradėjus šerti paruoštais pašarais arklys pasidaro per daug energingas, tai jis greičiau nėra pratęs prie didesnio kiekio koncentruotų angliavandenių, nei tai blogas pašaras.

Mitas #4: Kai šeri pilnaverčiu koncentruotu pašaru, nereikia šerti šienu.

 Faktas: Ką gi, kartais taip. Pilnaverčio pašaro apibrėžimas gali reikšti labai skirtingus dalykus priklausomai nuo gamintojo. Kartais pilnaverčiu pašaru vadinamas grūdų mišinys, kartais grūdų ir žolės (smulkintos, granuliuotos ar kitokios) mišinys ir jis būna skirtas visapusiškam žirgo šėrimui. Vis dėlto geriausia yra kai arklys ėda ilgastiebią žolę ar šieną kombinuojant juos su grūdais. Taip yra dėl dviejų priežasčių:

1. Tai užtikriną gerą virškinimo sistemos darbą ir sveikatą.
2. Tai patenkina nuolatinio maitinimosi ir kramtymo poreikį, kuris per tūkstančius metų yra neatsiejama arklio gyvenimo būdo dalis.

Nepaisant to, yra situacijų kai žirgai negali maitintis šienu. Dažniausiai taip atsitinka esant didelėms alerginėms reakcijoms. Tokiais atvejais galima rasti pakaitalų ir geriausia būtų ieškoti kuo artimesnių natūraliai žolės struktūrai pilnaverčių pašarų, tokių kaip šienainis, smulkinta žolė ir pan. Tokia dieta reikalauja ypatingo atidumo ir atsargumo dėl kitų priežasčių. Daugeliui yra žinoma situacija, kad kai arklio racione per mažai šieno jis ima panašėti labiau į bebrą nei į arklį, nes ima graužti visus įmanomus medinius paviršius garde, aptvaruose ir visur kur tik pasiekia.

Mitas #5: Kartas nuo karto paduoti kvietinių sėlenų yra sveika arklio virškinimui.

Faktas: Kvietinės sėlenos arkliui yra panašiai kaip žmogui degalinės dešrainis. Tai prastas maistas. Taip, jiems patinka šis pašaras, bet jis nėra geras. Pirmiausia, kaip ląstelienos šaltinis jis nėra lengvai virškinamas. Antra, kvietinės sėlenos turi 13 kartų daugiau fosforo nei kalcio, kas sąlygoja disbalansą, kuris galiausiai paveiks arklio kaulų struktūrą. Trečia, sėlenų virškinimo privalumai ir nauda, tiesą sakant, neegzistuoja. Arkliai yra labai jautrūs staigiam jų pašarų pasikeitimui, todėl šerti bet ką „kartas nuo karto“ nėra sveika. Galbūt tai nesukels didelių problemų, bet geriau būtų keisti brinkintas sėlenas į cukrinių runkelių išspaudas ar kitus ląstelienos praturtintus šaltinius. Jei šeriate sėlenas kasdien, stenkitės neviršyti 10 procentų bendro davinio. Venkite sėlenų jauniems ar augantiems arkliams, nes tai gali sutrikdyti jų augimą ir vystimąsi. Iš esmės yra daug kitų, žymiai geresnių pašarų nei sėlenos.

Mitas #6: Šienainis yra geresnis šieno pakaitalas.

Faktas: šienainis yra mažiau išdžiovinta žolė nei šienas, užkonservuota orui nepralaidžioje plėvelėje. Atrajotojams šienainis yra idealus pašarus dėl jų didelio baltymų poreikio. Tačiau žirgai stipriai skiriasi nuo galvijų.

Pagalvokime kuo skiriasi žolė nuo šieno? Pagrindinis skirtumas tarp žolės ir šieno, tai yra drėgmės kiekis, baltymų ir angliavandenių kiekis. Šienainis – tai pašaras turintis nuo 30 % iki 70 % drėgnumo. Paprastai tariant jei šieno per dieną davėte 7 kg, tam kad patenkinti tą patį maistingųjų medžiagų kiekį, žolės ar šienainio reikia šerti nuo 30 iki 70 procentų daugiau. Tačiau čia reikia nepamiršti, kad baltymų ir angliavandenių koncentracija šienainyje yra stipriai didesnė. Saugiausia šienainį šerti maišant su šienu. Taip nepadauginsit nei energijos šaltinių, nei rizikuosite susidurti su diegliais ar laminitu. Šienainis gali būti įvairus, tačiau jis nėra geras 100 % šieno pakaitalas. 

Kas yra elektrolitai ir su kuo jie valgomi?

Kas yra elektrolitai?

Iš esmės kalbant paprastai, elektrolitai yra druskos, pavyzdžiui, kaip valgomoji druska, kuri ištirpusi vandenyje išsiskaido į atskirus jonus. Elektrolitai yra neatsiejami nuo nervų sistemos ir raumenų sistemos veiklos, tačiau beveik nei viena kita fiziologinė funkcija taip pat neapsieina be jų. Svarbiausi elektrolitai yra natris (Na +), chloras (Cl-), kalis (K +), kalcis (Ca2 +) ir magnis (Mg2 +). Visa esmė tame, kad šie elektrolitai po organizmą paskirstomi labai tvarkingu būdu ir subalansuotai ir bet koks šio balanso sutrikdymas gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus. Kai elektrolitų koncentracija sutrikusi jūsų žirgui gali pasireikšti širdies sutrikimai, virškinimo sistemos sutrikimai, raumenų mėšlugis, nes ir smegenų veikla gali sutrikti dėl neteisingo elektrolitų balanso ar jų trūkumo.

Vandens ir elektrolitų netekimas žirgo organizme

Visi sportininkai praranda skysčius prakaito pavidalu, fizinio krūvio metu - tai dalis proceso, kurio tikslas sureguliuoti kūno temperatūrą per didelio karščio metu. Kai prakaitas iš kūno garuoja – žirgo kūnas vėsta. Tai yra pagrindinė priežąstis, kodėl sunkiau yra treniruotis drėgname karštyje nei sausame – prakaitas skiriasi, tačiau negali išgaruoti, tokiu būdu neatvėsina efektyviai ir išskiriama dar daugiau prakaito. Tai užburtas ratas situacijoje kai yra labai drėgna ir karšta.

Arklių prakaito liaukos skiriasi nuo žmogaus prakaito liaukų todėl arkliai daugiau prakaituoja nei žmonės ir daugiau netenka elektrolitų. Arkliai daugiau netenka Na + irCl-, ir kiek mažiau Ca2 + ir K+. Fizinio krūvio metu prakaituojant arklio organizmas netenka itin daug vandens – iki 10 litrų per valandą. Kiek vandens organizmas netenka priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir temperatūros.

Vandens ir elektrolitų netekimo pasekmės

Po gero kroso etapo, ištvermės žygio, intensyvios treniruotės šiltam orui esant ir pan. Jūsų žirgas bus gana dehidratuotas. Daugiausiai vandens netenkama jojimo pradžioje, nors arklys ir atrodo ir jaučiasi gerai. Degidratacijos požymių kurių galite ieškoti yra pasausėjusi gleivinė, paskendę akys, išsekimas, padidėjęs širdies ritmas, padidėjęs kvėpavimo dažnumas net ir atšaldant reikiamomis priemonėmis ar diegliai. Jei dehidratacija užsitęsia, arklys gali nukristi. Be dehidratacijos arklio organizme susidaro didelis elektrolitų trūkumas. Elektrolitų trūkumo ženklai yra nervingumas, nuovargis, raumenų drebulys ir sąstingis. Neseniai Vašingtono Universiteto mokslininkai nustatė, kad arklio hormonai dieną po intensyvių treniruočių vis dar stengiasi subalansuoti natrio trūkumą, nors arklys nerodė jokių elektrolitų trūkumo požymių.

Ar galima perdozuoti elektrolitų?
Taip! Elektrolitai itin dideliais kiekiais gali būti toksiški.
Druskos (NaCl) poreikis kinta nuo vienos dešimtosios procento nuo suėsto pašaro kumelingai kumelei iki trijų dešimtųjų procento suėsto pašaro sportiniam varžybiniam arkliui.
Maksimalus kiekis NaCl, kurį žirgai gali toleruoti kol jis tampa toksišku yra 3 procentai nuo viso suėsto pašaro. Būtų neįprasta jei žirgas suėstų tiek druskos su pašaru, nes pašaras jau būtų neskaniai per sūrus.
Jei padauginsite elektrolitų pamatysite, kad jūsų žirgas daug dažniau šlapinasi ir geria daug daugiau vendens nei įprastai.
Nerekomenduojama duoti elektrolitus su vandeniu. Net jei tai norite daryti turite žirgui suteikti galimybę gerti ir vandenį be priedų. Žirgas negali, ir neturi, išgerti tiek vandens su druskomis, kad patenkintų vandens poreikį organizme ir dėl tos pirežąsties gali dehidratuoti. Geriausia elektrolitus duoti su maistu, o ne vandeniu.

Kiek druskos galima duoti arkliui per dieną?
Žirgams galima papildomai duoti druskos elektrolitų nuo 28 iki 60 g per dieną.
Dauguma subalansuotų pilnaverčių pašarų turi pridėta nuo 0,5 % iki 1 % druskos. Kadangi arkliai daugiausia ėda šieną ar žolę, o ne koncentruotus grūdus, tai jų druskos įsisavinimas yra mažesnis nei 1 %. Tai tinkama norma laisvalaikio žirgams, bet ne sportuojantiems ir didesnį krūvį gaunantiems.